Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/ortodoksijaerezijos
Dar kartą apie laiko ženklus ir Amžinybę
Tęsiu kursą Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Įvadinėje paskaitoje stengiausi pabrėžti, kodėl, siekiant Amžinybės, svarbu nepamiršti laiko ženklų. Taip pat raginau į šį kursą žvelgti, kaip į laiko ženklų atpažinimo pratybas. Tuo labiau, kad kiekviena krikščionių karta turi savo kovą su specifiniais demonais. Kelias paskui Kristų vingiuoja per unikalų socialinį, ekonominį, kultūrinį landšaftą ir Tradicijos puoselėjimas reikalauja ne imitacijos, ištikimybės kuriam nors istoriniam pavidalui, tačiau kūrybingo egzistencinės gramatikos plėtojimo, amžinos esmės atskyrimo nuo laike pražūvančių detalių.
Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio tikrai nereiškia abejingumo praeičiai, dabarčiai ar ateičiai. Veikiau dera kalbėti apie pagarbaus klausymosi nuostatą, siekiant Evangelijos dėka sugebėti išvysti Amžinybės švytėjimą kasdienybėje.
Mes negalime išsirengti iš pasaulio, iš dabarties, iš laikiškumo, todėl Evangeliją girdime savitai, šališkai. Tačiau, ką bandau pabrėžti, mums nereikia bijoti savojo šališkumo, nes jis nėra uždanga nuo Tiesos, bet veikiau dalyvavimo Tiesoje būdas. Antra – kaip vėl ir vėl pabrėžiu, krikščionybė ir apaštalinė Tradicija nėra ideologija, tai nėra tiesos, kurias dera išmokti, kad išlaikytume Paskutinio Teismo egzaminą. Tai mylinčio, pasitikinčio santykio auginimas, dalyvavimas Išganytojo Dovanotoje giminystėje, per kurią visi esame sesės ir broliai Kristuje.
Kalbėdamas apie Bažnyčios gimimą, bandžiau pabrėžti, kad tas „molis“, iš kurio derėjo nulipdyti gimstančios Bažnyčios pavidalą, buvo konkretus kontekstas, santykis su judaizmu, kaip Įstatymu, ir santykis su Romos pilietine religija, kaip ritualiniu kontraktu dėl galios. Kankinystė šiame kontekste skalbėjo, kaip laisvės strategija, kurios prielaida, kad dera baimintis ne to, kas ateina iš išorės, bet tik savęs ir kartu Išganytojo išdavystės savo viduje. Paruzijos, antrojo Kristaus atėjimo laukimas, leido pirmosios Kristaus mokinių kartoms labai stipriai išgyventi Amžinybės artumą.
Tačiau laiko ženklai keičiasi ir, kaip bandžiau parodyti, vyksta paraleliai charizmos rutinizacijos procesas, kurio metu stiprėja institucinis aspektas, silpsta paruzijos laukimas, atsiranda specializacija ir vertikalė – hierarchija. Kita vertus, keičiasi Bažnyčios statusas – nuo pogrindžio, persekiojamos bendruomenės iki pakenčiamos, remiamos, o paskui ir privilegijuotos bei galinčios pasitelkti pasaulietinę galią.
Šiame kurse siūlau į Bažnyčios istoriją žvelgti ne kaip į lipimą į kalną, ne kaip riedėjimą nuo jo jo, bet veikiau kaip į skirtingus kelio etapus, kurie kiekvienas turi prasmę, turi įtakos tam, kas vyksta paskui. Istorija – tai pokalbis su Dievu, kuriame, deja, mes, žmonės, vėl ir vėl esame suviliojami iliuzija, kad yra kažkas svarbiau nei būti Kelio bendrija, ar susigundome kokiais nors „kampo kirtimais“.
Ortodoksija ir erezijos
Na, o šios paskaitos tema – ortodoksijos, tikrojo mokymo susiformavimas. Tai buvo procesas, kuriame svarbus vaidmuo teko ginčams. Galima teigti, kad mes savo tapatybę apibrėžiame per santykį su kitoniškumu. Tad ir ortodoksijos bei erezijos sąvokos yra labai glaudžiai tarpusavyje susijusios.
Orthos (tikrasis) doxa (mokymas). Haeresis (skirtingas). Yra kelias ir yra klystkeliai, šunkeliai. Bažnyčios tradicijos puoselėjimas – tai nuolatinė kova su pagunda pasukti į kurį nors šunkelį, nes taip esą paprasčiau.
Pirmųjų amžių Kristaus pasekėjų bruožas, kurio turėtume pavydėti, nuoširdus įsitikinimas, kad tikėjimo turinys yra gyvybiškai svarbu. Šiandien, kai sąvoka „eretikas“ įgavo iš esmės pozityvų krūvį, kai ji labiau siejama su „laisve“, „savo nuomonės“ turėjimu, turėtume atsargiau žvelgti į tai, kas pavadinta „erezijomis“, Bažnyčios istorijoje.
Palaimintasis Johnas Newmanas, kurį popiežius Leonas XIV pasiryžęs paskelbti dar vienu Bažnyčios mokytoju, teigė, kad erezija dažniausiai yra kantrybės stygius slėpinio akivaizdoje. Tiek Gilbertas Chestertonas, tiek Karlas Rahneris akcentuoja, kad būtent erezija paprastai yra gerokai arčiau fanatizmo nei ortodoksija. Pasak vieno iš apibrėžimų, erezija – tai užsisklendimas savo pozicijoje, nenorint išgirsti kitą.
Neginčijamas faktas, kad ankstyvoji krikščionybė buvo daugiabalsė ir joje koegzistavo platus praktikų ir tikėjimų spektras. Tuo įsitikiname jau 49 metais vykusiame Jeruzalės susirinkime. Pirmieji ir vieninteliai vieši debatai, kuriuose dalyvavo patys apaštalai. Tai tikrai nebuvo diskusijos imitacija, kai atsakymas žinomas iš anksto. Taip pat turime liudijimą, kad apaštalai iš Jėzaus buvo išmokę klausytis ir įsiklausyti, pripažinti, kad kažko nesupranta ir keisti poziciją, jei yra įtikinami argumentų jėga. Matome, kaip Jokūbo pozicija pasikeitė diskusijos metu. Jis į Evangelijos ir Įstatymo santykį sugebėjo pažvelgti iš naujos perspektyvos, kurią pasiūlė Paulius.
Iššūkis, su kuriuo susidūrė apaštalai, kurį perėmė Bažnyčia – kaip autentiškai, tiksliai ir įtaigiai perteikti Evangeliją kiekvienam pasaulio žmogui? Taip pat ir tiems, kurie iki tol nebuvo girdėję ne tik apie jokį Jėzų Kristų, bet ir apie judaizmą ir žydų išganymo istoriją.
Kalbant apie ankstyvąją krikščionybę ir ortodoksijos formavimąsi, tenka užsiminti ir apie tai, kas į Bažnyčios istoriją įėjo, kaip Bauerio tezė.
Vokiečių mokslininkas Francas Baueris, kuris parašė savo pagrindinę knygą, kai nacistai siautėjo Vokietijoje, tvirtino, kad turime atmesti pirmojo Bažnyčios istoriko Eusebijaus Cezariečio primestą vaizdinį, kad yra tam tikras ortodoksalus apaštalų perduotas kelias, kuris susiduria su iššūkiais ir galima aiškiai skirti, kas yra ortodoksija, kas yra erezijos.
Pasak Bauerio, Eusebijus rašo iš po-Nikėjos perspektyvos. Būtent Nikėja „išrado“ ortodoksiją ir pasinaudojo pasaulietine galia ją įtvirtintinti. Tiek oficialaus Šventojo Rašto kanono susiformavimas, tiek Tikėjimo išpažinimas yra bandymas krikščionybę aprengti uniforma. Toks bandymas susilaukė didelio pasipriešinimo, bet pavyko, daugiausia dėl aljanso su Imperatoriumi.
Baueris kalba apie autentišką įvairiais balsais kalbančią pirmųjų trijų amžių krikščionybę, kuri IV amžiuje sugrūdama į ortodoksiją. Tai reiškia, kad heterodoksija, vidinė įvairovė, yra natūralus krikščionybės būvis ir noras įtvirtinti ortodoksalų mokymą tam prieštarauja.
Bauerio tezė yra sulaukusi rimtos kritikos. Ją pačią šiandien galima vadinti erezija Bažnyčios istorijoje, tačiau ji svarbi, nes iškelia klausimą apie tai, kokia yra toleruotina riba, kai kalbant apie įvairius sekimo Kristumi stilius?
Galima sutikti su Baueriu, kad charizmos rutinizacijos ar tikėjimo institucionalizacijos procesas neišvengiamai daugina taisykles ir mažina įvairovę, Prie to prisideda ir romėniškas mąstymas, kuris būdingas į krikščionybę atsisukusiam imperatoriui Konstantinui. Pasak romėnų, vienybė žemėje neatsiejama nuo vienybės Danguje, aiškaus sutarimo dėl religinių dalykų. Religiniai ginčai silpnina Imperiją. Imperatorius negali ir nenori primesti religinių atsakymų, tačiau jis jautė turintis teisę ir pareigą reikalauti, kad krikščionys išspręstų vidinius ginčus.
Pakantumas skirtybėms, įvairovei, pereinant nuo persekiojamos prie vyraujančios Bažnyčios, mažėjo. Kitas dalykas – natūraliai augo poreikis griežtesniam filtrui, pereinant iš situacijos, kai už savo įsitikinimus atsakai savo kailiu – niekas nesirenka kankinystės tam, kad atrodytų šaunus ir madingas – prie situacijos, kai atsiranda socialinis spaudimas būti krikščionimi.
Atsakant Baueriui, dera pabrėžti, kad aistringus ginčus tarp krikščionių ir rotodoksijos siekį sugalvojo ne istorikai. Ortodoksija, autentiškumas yra labai svarbūs nuo Bažnyčios pirmųjų žingsnių. Todėl mane tikrai labiau įtikina Eusebijus Cezarietis, kuris Bažnyčios mokymo formavimosi procesą vaizduoja kaip diskusijas, kuriose vis patvirtinama tam tikra pozicija, o ne Baueris, kuris nerimauja, ar autentiškumas nepražuvo, užsivilkus savotišką uniformą.
Kai žvelgiame į mąstytojus, kuriuos dabar vadiname Bažnyčios tėvais, tikrai matome ne norą kam nors įtikti ar įvaizdžio vadybą, bet itin karštą siekį pažinti Išganytoją ir tai, ką reiškia Juo sekti.
Įstatymas ir Evangelija
Praėjusioje paskaitoje jau kalbėjau apie tai, kad Bažnyčia turėjo apsibrėžti santykį su judaizmu. Tai kartu buvo diskusija apei Įstatymo ir Evangelijos santykį.
Dalis Palestinos žydų nusprendė, kad galima ir reikia ne atmesti Jėzų ir jo pasekėjus,bet kažkaip įtraukti į judaizmo lauką. I a. antroje pusėje Palestinoje, o vėliau ir Sirijoje pradėjo populiarėti ebionitų (varguolių ar vargšų) judėjimas. Tai buvo žydai, kurie norėjo išreikšti pagarbą Jėzui Kristui, tačiau ne kaip Mesiju ar, tuo labiau, Dievo sūnui, bet veikiau, kaip pranašui, per kurį kalbėjo Šventoji Dvasia. Jie suvokė jį buvus žmogų, Marijos ir Juozapo sūnų. Jiems pasirodė priimtina Mato Evangelija, tiesa, kiek paredaguota, Jie buvo priešiški Pauliui, vadino ji žydu apostatu. Jėzus jiems buvo tarsi naujasis Mozė, kuris iš Įstatymo pašalino visas priemaišas ir pelėsius.
Tačiau bandymas tokiu būdu harmonizuoti Įstatymą ir Evangeliją netenkino nei krikščionių, nei judėjų. Nors ebionitai laikė save tiltu tarp sinagogos ir bažnyčios, tačiau tiek sinagoga, tiek bažnyčia juos atmetė.
Panašių iniciatyvų būta ir daugiau, bet jos nebuvo sėkmingos. Nieko keisto, kad buvo ir radikaliai priešingų bandymų. Ryškiausias – markionitai.
Markionas gimė Sinopėje I a. pabaigoje. Jam viskas puikiai sekėsi ir jo verslas – laivų statymas sunešė tikrai didelius turtus. Būdamas penkiasdešimties ar panašaus amžiaus jis savo laivu atplaukia į Romą ir įsijungia į vieną iš krikščionių bendruomenių.
Iš dalies jis primena tą Evangelijoje aprašytą jaunuolį, kuris, išgirdęs Dievo Žodį, parduoda visą turtą ir seka Jėzų. Tiesa, jis turto neišdalija vargams, bet yra pasiryžęs skirti Bažnyčiai. Teigiama, kad jis perdavė itin didžiulę piniginę auką tai bendruomenei Romoje, prie kurios prisijungė. Tačiau netrukus Markionas pradeda kelti susirūpinimą tikėjimo broliams ir sesėms. Jis įsivelia į ginčą su bendruomenės vyresniuoju ir išsako poziciją, kuri skamba, kaip visiška šventvagystė. Esą iš tiesų dera kalbėti apie du dievus, o ne vieną. Jam pasiūloma palikti bendruomenę ir, beje, atiduodama jo piniginė auka, kurią jis panaudoja savo bažnyčios kūrimui. Jis jaučiasi turintis žinią, kuria privalo pasidalinti. Jis vis labiau save įtikina, kad tame, kas mokoma krikščionių bendruomenėse, yra daug supaprastinimų ir iškreipiama tiesa.
Jis nebuvo nei filosofas, nei teologas, bet savotiškas biblistas, kuris įdėmiai skaitė Sandoros tekstus ir lygin o juos su žinia, kurią paskelbė Jėzus. Markiono išvada: tas Dievas, apie kurį rašoma žydų raštuose, Jahvė negali būti tuo Dievu, apie kurį moko Jėzus Kristus. Jahvės svarbiausia savybė teisingumas. Beje, specifinis, pagrįstas principu: akis už akį. Tuo tarpu Jėzus pasakoja ir atskleidžia visai kitokį Tėvą, kuris spinduliuoja meile ir dovanoja malonę.
Kita išvada – Jėzus nėra tikras žmogus, nes Kūrėjo (Jahvės) sukurti žmonės yra netobuli. Jėzus paskelbė žmonės visai kitą žinią, nei skaitome Įstatyme. Jis teigia, kad mes tikėjimu priimame Dievo malonę, kuri mums dovanojama. Pavydus Jahvė nepripažino to Dievo, apie kurį skelbia Jėzus ir pasiekė, kad Jėzus būtų nukryžiuotas, Nusiuntė Jėzų į Hadą, kur jis tęsė savo išganomąją veiklą. Jis atpirko pražuvusius.
Judėjams priimti Kristų yra itin sunku, nes jie suaugę su Jahve ir į krikščionybę žvalgia, kaip į dar vieną išrinktosios tautos išbandymą, gundymą.
Markionas pabrėžė, kad sukurtame pasaulyje yra labai daug bjaurių dalykų. Jo priešiškumas materijai pasireiškė griežtu asketizmu. Markionitai neveda, lytiniai santykiai yra visiškai nederami. Griežti reikalavimai valgymui. Griežta moralė ir pasirengimas kankinystei. Nepaisant to, kad Markiono pasekėjai neturėjo atžalų, bet tai nė kiek nesumažino judėjimo skaitlingumo ir net kelis šimtmečius jis nuolat augo.
Markionitai traukė žmones savo radikalumu, taip pat daugeliui pagonių, kurie atsivertė į krikščionybę, Senoji Sandora atrodė sena ir net nepriimtina. Kitas dalykas – dualizmas, kaip matysime, ir gnostikų atveju, yra, regis, „logiškesnis“ būdas paaiškinti tikrovę, kurioje tiek blogio apraiškų.
Markionas nusprendė, kad krikščionims reikia Šventraščio, kuriuo jie galėtų kliautis. Būtent Markionas sudarė pirmąjį Naujojo Testamento kanoną. Jis vėliau buvo atmestas, tačiau buvo svarbi paskata galvoti apie ortodoksalų kanoną.
Markionas į savo kanoną įtraukė dešimt Pauliaus laiškų ir Luko Evangeliją, kurią kažkiek „apvalė“ nuo judaistinių formuluočių. Jis baiminosi, kad žydai bando į apaštalų tradiciją įjungti kuo daugiau dalykų iš savo religinės tradicijos.
Ortodoksija, kaip matysime, dažnai yra vidurio kelias tarp kraštutinumų. Šiuo atveju, tarp ebionitų ir markionitų. Dievas niekada nenutraukia savo sandorų. Izraelis nenuginčijamai ir toliau yra Šventojo Rašto savininkas. Judaizmas nėra viena religija tarp kitų. Tačiau krikščionybė nėra judaizmo tąsa. Įsikūnijimas pakeičia viską: istoriją, santykius, net ir Įstatymas nušvinta visai kitoje šviesoje.
Gnosticizmo šešėlis
Popiežius Benediktas XVI, kurį drąsiai vadinu vienu didžiausių XX amžiaus teologų, rašė, kad gnosticizmas nuo pat pirmųjų krikščionybės žingsnių sekiojo kaip šešėlis ir buvo nuolatinė pagunda. Pati sąvoka „gnosticizmas“ kilo iš graikiškos savokos „gnozė“, kurią tiksliausia versti kaip „žinojimas“. Tiesa, gnosticizmas yra skėtinė sąvoka, kuri aprėpia mąstytojus ir judėjimus, kurie labai skiriasi tarpusavyje.
Viena iš gnosticizmo atmainų aprašyta Apaštalų darbuose, kai pasakojama apie apaštalus Samarijoje. Čia jau kurį laiką gyveno Simonas, kuris vertėsi žyniavimu.; Jis buvo apsukęs žmonėms galvas savo kerais. Tačiau, kai Simonas išgirdo pamokslaujant Pilypą, jis įtikėjo, pasikrikštijo ir nusprendė būti Kristaus mokiniu. Po kurio laiko Simonas įsidrąsino ir kreipėsi į apaštalą Petrą, siūlydamas jam pinigus, jei tik jis išmokys, kaip išugdyti ir naudoti tas galias, kurios leidžia apaštalams daryti stebuklus. Tiksliau, jis prašė pasidalinti būdu, kaip valdyti Šventąją Dvasią. Petras sureagavo labai griežtai: už pinigus nevalia nusipirkti jokios Dievo dovanos. Mokinystė yra apie klusnumą ir tarnystę, o ne apie galią. Kaip sureagavo Simonas? Paprašė apaštalų melstis už jį nusidėjėlį.
Nežinia, kaip toliau susiklostė jo gyvenimas, tačiau Simonas Burtininkas tapo simboliu žmogaus, kuris trokšta atrasti žinojimą, technikas, leidžiančias valdyti Šventąją Dvasią. Per visą krikščionybės istoriją atrandame vis naujas pastangas atrasti kokią nors techniką, kuri užtikrintų išganymą, leistų vadovauti Dievui. Nepamirškim, kad ir pirmoji nuodėmė yra susijusi su galios pažadu – „ir atsivers jums akys, būsite kaip dievai, jei tik paragausite Pažinimo medžio vaisiaus.“
Galios ir kontrolės per „tikrą“ žinojimą siekis yra vienas iš svarbių gnosticizmo bruožų.
Kitas esminis bruožas – dualizmas, gėrio ir blogio priešstata. Pavyzdžiui, yra Šviesos ir Tamsos pradai, kurie kovoja tarpusavyje. Materija paprastai susiejama su blogiu. Ji yra kalėjimas, į kurią pateko mūsų siela. Mūsų tikslas – išvaduoti savo sielą per griežtą askezę, žinojimą ir kitas praktikas.
Gnosticizmo nuostata: mes esame ne iš pasaulio (laikiško ir materialaus), todėl mūsų tikslas – „nusivilkti“ kūniškumą, laikiškumą.
Vienas iš gnosticizmo pavidalų – manichėjizmas, kurio pradininkas Manis. Jis parašė savo religinį kanoną, kuris buvo išverstas tiek į graikų, tiek į lotynų kalbas. Jis tvirtino, kad žmogus kenčia, kaip laiko, materijos ir kūniškumo vergas. Žmogaus siela yra tos pačios prigimties, kaip Dievas. Žmogaus tikslas – išvaduoti savo sielą nuo materijos priespaudos. Kažkada Tamsa ir Šviesa buvo atskiros. Tai buvo harmonijos laikas. Tačiau blogio angelai iš smalsumo apsilankė šviesos pasaulyje ir jiems čia patiko. Jie nutarė jį užvaldyti. Blogis yra agresyvus ir kovingas. Šviesos dievas yra taikus ir spinduliuoja meile. Jis nebuvo pasiruošęs išdavystei, tačiau paskui pasitelkė savo ginklus – pirmapradę gamtą ir pirmapradį žmogų. Prasidėjo kova. Mes gyvenam šviesos ir tamsos susimaišymo epochoje. Po jo seks šviesos ir tamsos atskyrimas, naujas harmonijos amžius. Manis ragino pasekėjų nebijoti persekiojimų, nes jie neišvengiami tiesos vaikams. Prieš galutinę šviesos pergalę, atsiskyrimą nuo tamsos, persekiojimai tik sustiprės.
Ortodoksali krikščioniška pozicija: tikėjimas yra dievo dovana, malonė, kurios negalima kaip nors nusipirkti. Mes turime sekti paskui Jėzų, o ne bandyti juo manipuliuoti, kad Jis veiktų pagal mūsų valią. Tai išganinga mums patiems, nes mūsų įnoriai veda mus į pražūtį, o sekimas Kristumi ištraukia iš nebūties, atkuria mumyse Dievo paveikslą. Žmogus yra kūniškas ir mūsų kūniškumas yra svarbi mūsų asmenybės dalis. Mūsų tikslas – ne “išsivilkti” iš kūniškumo, bet tapti naujuoju žmogumi, kuris gyvena jau ne pagal nuodėmės, bet Dievo logiką. Blogis ir gėris nėra du visaverčiai pradai. Blogis yra ne kas kita, kaip gėrio trūkumas.
Laisvė ir malonė
IV a. pabaigoje Romoje pamokslavo talentingas pamokslininkas ir ryški asmenybė Pelagijus. Šlovė apie dievobaimingą, dorą ir griežtai pagal Kristaus mokymą siekiantį gyventi mąstytoją, greitai plito. Pelagijus metė iššūkį savo meto madoms – drungnai krikščionybei, kai tai, kas skelbiama, ir tai, kuo gyvenama, pradėjo gerokai skirtis. Pelagijus pabrėžė, kad itin svarbu ugdyti valią: tik sunki treniruotė ir kasdienis ryžtas gali leisti mums tapti tikrai dorais žmonėmis. Savo sekėjams jis akcentavo Naujajame Testamente užrašytus Jėzaus žodžius: „Būkite tobuli, kaip Jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ Pelagijus juos aiškino kaip raginimą gyventi nenusidedant. Pasak jo, tai tikrai įmanoma ir mes esame atsakingi už tai. Visos kalbos apie tai, jog mes esame nuodėmės pagraužti – išsisukinėjimas nuo atsakomybės.
Pelagijaus tvirtinimu, Adomo ir Ievos nuodėmė – tai asmeninė kaltė ir perspėjimas mums visiems, Tačiau kiekvienas turime laisvą valią ir galime rinktis kitai, nei pasirinko pirmieji žmonės, Šventasis Raštas mums dovanojamas būtent tam, kad nekartotume jų klaidų.
Pelagijus atrodė kaip pranašas ir sulaukė pagarbos. Panašiu laiku, kaip jis, į Romą atvyko ir Augustinas, kuris šiandien vadinamas vienu didžiausių Bažnyčios autoritetu. Tuo metu jis dar nebuvo Hipono vyskupas ir dar nebuvo parašęs svarbiausių savo veikalų. Kai jis išgirdo Pelagijaus pamokslus, pirmoji reakcija buvo susižavėjimas ir pagarba. Tačiau netrukus visa tai virto viena svarbiausių to laiko polemikų.
Augustinas paskelbė, kad, nors Pelagijaus pozicija gali atrodyti patraukli, ji remiasi esmine klaida: iškreipta žmogaus laisvos valios ir nuodėmingumo samprata. Augustinas pabrėžė, kad pirmųjų žmonių nuopuolis tapo pirmaprade nuodėme, kuri įskėlė visų palikuonių prigimtį. Tai tapo savotišku virusu, kuris veikia kiekvieną žmogų. Mes esame priklausomi nuo nuodėmės ir negalime nuo jos išsilaisvinti vien savo jėgomis.
Svarbu vengti nuodėmių, tačiau didžiausia problema yra žmogaus vidinis įskilimas, kuris neleidžia klaiutis mūsų prigimtine nuovoka ir instinktais. Mes siekiame gero, bet vėl ir vėl griauname save ir kitus. Mes esame praradę savo laisvę, nes tapome priklausomi nuo nuodėmės. Šioje situacijoje tikrasis sveikimo kelias yra ne kliovimasis savo valios stiprybe, bet nuolankus savo silpnumo ir irbotumo pripažinimas, leidžiant Dievui veikti mūsų gyvenimuose. Tik malonės išgydyta mūsų valia gali atgauti laisvę. Viešpats mus išgydo, gelbėja ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl savo beribės meilės ir malonės. Mūsų darbai yra ne užmokestis, už kurį “nusiperkame” malonę, bet veikiau atsakas į Dievo malonę ir meilę. Mes save dovanojame ir sugebame mylėti kitą, nes gavome malonės ir meilės dovaną iš Kūrėjo.
Ar tai, kad mes negalime savo kojomis pasiekti Dangaus karalystės, bet esame Viešpaties atrandami, kaip prapuolusį drachma ar paklydusi avis, reiškia, kad turime dauginti nuodėmes? Ne. Tačiau Dievo stiprybė skleidžiasi mūsų silpnume. Mums nereikia būti tobulais, mums reikia būti nuolankiai atvirais Jo veikimui mūsų gyvenime.
Dera pabrėžti, kad, nors Augustino, o ne Pelagijaus pozicija tapo ortodoksine, tačiau diskusijos ir pamąstymai tęsėsi per visą Bažnyčios istgoriją ir galime atrasti tokiš įvardijimu, kaip pelagijanizmas, semi-pelagijanizmas.
Pelagijus ir jo mokymas buvo pasmerkti, kaip erezija, 529 m. vykusiame Antrame Oranžo sinode.
Ortodoksali Bažnyčios pozicija: tikėjimas yra ne nuopelnas, bet dovana, mes įganomi malone, o ne darbais, pastarieji yra svarbūs, kaip ženklas, kuris parodo, kad malonė rado kelią į mūsų širdį. Darbai yra atsakas, o ne priežastis. Mes negalime pasiekti Dangaus karalystės savo kojomis, negalime užtikrinti savo teisumo, todėl ir girtis turime ne savo nuopelnais, bet tuo, kad Viešpats veikia mumyse.
Radikalumas ar nuosaikumas
Per visą krikščionybės istoriją regime klausimą, kur yra ta riba, kai uolus ir entuziastingas sekimas Kristumi virsta fanatizmu ar net mazochizmu? Šis klausimas dažnai kyla, kai kalbame apie įvairias asketines praktikas.
Leisiu sau nedidelį ekskursą – yra toks fenomenas, kaip flagerantai. XIII a. Europoje atsiradęs fenomenas, kuris labai išpopuliarėjo Didžiojo maro, dar žino, kaip Juodoji mirtis, laikotarpiu. Tai procesijos save rimbais plakančių ir taip išreiškiančių atgailą žmonių. Taip pat savęs plakimo, kūno kankinimo praktikas matome literatūroje ar kino filmuose apie krikščionis. Dera pabrėžti, kad Bažnyčios oficiali pozicija yra griežtai neigiama. Tai nepriimtinas fanatizmas, nereikalignas radikalumas. Iškreipiantis ortodoksalų mokymą.
Taip pat ir Nikėjos susirinkime buvo griežtai pasmerkta savanoriško kastravimo praktiką, tvirtinant, kad tai tikrai nėra deramas būdas puoselėti skaistumą.
Ankstyvojoje krikščionybėje vienas pirmųjų išbandymu radikalumu buvo tai, kas vadinama montanizmu. II a. vidurį pradėjo garsėti iš Frygijos kilęs Montanas. Jis buvo vieno iš rytų kulto žynys, kuris atsivertė į krikščionybę. Jis pats įtikėjo, kad yra Parakletas, t.y. ta Šventoji Dvasia guodėja, apie kurią kalbėjo Jėzus Kristus. Jis veikė kartu su dviem moterims Priska ir Maksimila, kurios buvo ne mažiau aktyvios nei jis. Jie tapo savotiška Trejybe, kuri vėl ir vėl įpuldavo į ekstatinius regėjimus, kalbėjo kalbomis,
Jie neigė bet kokią hierarchiją, akcentavo, kad tikėjimas neturi būti racionalus, protingas, akcentavo jausmų svarbą. Buvo paskelbęs pranašystes, kurias užrašė ir skelbė, kad jau netrukus įvyks paruzija ir net nurodė Naujosios Jeruzalės vietą,
Kadangi jau laikų pabanga, tai Montanas ir jo pasekėjai akcentavo, kad reikia būti radikaliais, su džiaugsmu priimti kankinystę, atsiskayti bet kokio lytinio gyvenimo, bet kokio turto, gyventi kuo paprasčiau ir skelbti visiems, kad reikia ruoštis antrjama Kristaus atėjimui.
Kurį laiką į tokį montanistų mokymą buvo žvelgiama, kaip į vieną iš krikščionybės balsų, tačiau, kai buvo paskelbta Montano Naujoji pranašystė, kai montanistai atmetė institucinę Bažnyčia, nuo jų buvo atsiribota, kaip nuo radikalų, kurie kelia sumaištį. Po Montano mirties didesnė jo pasekėjų dalis prisijungė prie įvairių gnostinių judėjimų.
IV a. pradžioje Šiaurės Afrikoje, kur ypatingai aršųs buvo krikščionių persekiojimai, susiformavo konfliktinė situacija, kuri perauga į ginčą dėl donatininkų, kuris vedė prie jų pasmerkimo, kaip eretikų. 312 m. apie 70 Numidijos regiono vyskupų atsisakė pripažinti naujai išrinktą Kartaginos vyskupą Cecilianą. Vienas iš šios opozicijos lyderių buvo vyskupas Donatas. Jo vardu buvo pavadinta ir visa grupė.
Kodėl Kartaginos vyskupo rinkimai sukėlė tokią reakciją? Nes bent keli iš tų, kurie rinko, buvo traditores, atpuolėliai, kurie pakluso imperatoriaus Diokleciano reikalavimams didžiojo persekiojimo metu. Ar vyskupas ir kunigas, kuris kartą atpuolė, gali sugrįžti į savo institucinį statusą? Donatininkų įsitikinimų, ne. Bažnyčiai turi vadovauti šventieji, o ne nusidėjėliai. Tai buvo tąsa anksčiau prasidėjusio ginčo dėl atpuolėlių (traditores) grįžimo į Bažnyčią būdo. Radikalieji krikščionys sakė, kad Bažnyčios išdavystė panaikina krikšto malonę ir, jei toks žmogus, nori grįžti atgal į Bažnyčią, jis turi būti iš naujo pakrikštytas, su visais išbandymo laikotarpiais.
Beje, jau vėliau Bažnyčia turėjo spręsti klausimą – ar galioja sakramentai, jei juos suteikė kunigas, kuris, kaip paaiškėjo, gyveno nuodėmingai ar vėliau išsižadėjo kunigystės. Atsakymas – taip, galioja. Sakramentai yra objektyvūs ir jie nepriklauso nuo subjektyvių juos teikiančių asmenų savybių. Tiesa, svarbu, kad sakramentas būtų suteiktas taisyklingai, laikantis visų objektyvių reikalavimų. Bažnyčios mokymas taip pat tvirtina, kad krikštas yra neatšaukiamas sakramentas. Tai reiškia, kad jis negali būti kartojamas.
Ginčas su donatininkai – tai taip pat klausimas – ar yra gyvenimas po nuopuolio? Ar nusidėjėliui gali būti atleista? Ar mes, kai nusidedame, galime grįžti į gyvenimą?
Prisiminkime Petrą, kuris išsižadėjo tirs kartus Jėzaus. Prisiminkime Saulių, kurį Dievas pavertė Pauliumi kelyje į Damaską, kurio rankos tikrai yra suteptos krikščionių krauju. Žmogus yra veiksmažodis ir tai, kas vyksta jo širdyje, yra žinoma tik vienam Dievui. Sergantiems reikia gydytojo, o ne sveikiesiems. Bažnyčia yra, kaip gražiai pasakė popiežius Pranciškus, karo lauko ligoninė, kuri privalo priimti visus, kam tikrai jos reikia.
Monoteizmas ir Įsikūnijimas
Kalbėdamas apie ginčus, kurie svarbūs Bažnyčios mokymo formavimuisi, nebandau griežtai laikytis chronologinių ribų. Todėl, [roeš aptardamas svarbius kristologinius ginčus, noriu atkreipti dėmesį į įtampą, kuri kilo pakankamai vėlai ir didele dalimi yra susijusi su islamo plitimu.
Tiek islamas, tiek krikščionybė yra monoteistinės religijos, kurios pabrėžia, kad Dievas yra vieninelis. Tiesa, musulmono požiūriu, krikščionys labai viską komplikavo ir priartėjo prie stabmeldystės, kai paskelbė, kad Jėzus yra Dievo sūnus, taip pat, kai pradėjos formuluoti Trejybinio Dievo sampratą. Islame Alachas yra vienas ir itin pabrėžiamas atstumas tarp Kūrėjo ir kūrinių.
Islamas, panašiai kaip judaizmas, bet dar radikaliau akcentuoja draudimą kokiais nors būdais bandyti pavaizduoti Dievą. Bet koks Dievo atvaizdas yra žingsnis link stabmeldystės. Taip pat ir šventųjų paveikslos, ikonos, yra stabų kūrimas, nesuderinamas su vieno Dievo garbinimu.
Islamas plito tame geografiniame areale, kur seniau buvo įsišaknijusi Rytų krikščionybė. Natūralu, kad rytų krikščionys įdėmiai stebėjo musulmonus ir jų praktikas, bandydami suprasti, su kuo susidūrė.
Labai aistringas ginčas dėl atvaizdų iš esmės kunkuliavo tik Rytų Bažnyčioje ir Vakaruose į ikonoklastus, tuos, kurie kovojo prieš atvaizdus, buvo žiūrima skeptiškai. Tačiau VIII a. vidurį Rytuose šis ginčas šimtmečiui suskaldė krikščionis.
VIII a. pradžioje imperatorius Leonas III pareikalavo pašalinti iš Konstantinopolio šventyklų atvaizdus, kaip stabmeldystės pavidalą. Tai nebuvo populiarus sprendimas, jis sukėlė nemažai pasipiktinimo. Nepaisant to, imperatorius griežtai spaudė, kad jo būtų laikomasi.
Esminis skirtumas tarp krikščionybės ir kitų monoteistinių religijų yra tai, kad mes, krikščionys, išpažįstame Dievo įsikūnijimą, kuris tampa nei judėjams, nei musulmonams neįsivaizduojamas tiltas, jungtis tarp Dievo ir žmogaus. Dievą galima buvo pamatyti, žiūrint į žmogų. Jėzus yra tikras žmogus ir tikras Dievas.
Tiesa, yra keli svarbūs niuansai. Pirmiausia apie ikonas – jos yra ne paišomos, bet rašomos, pabrėžiant, kad teptuku užrašoma Išganymo istorija. Ta, kuri Šventajame Rašte užrašyta žodžiais.
Atvaizdai yra gerbiami, aiškiai skiriant, kad pagarba paveikslui yra iš tiesų pagarba jame pavaizduotam asmeniui. Pagarba šventiems paveikslasms yra atidus pagarbumas, bet ne tik Dievui derantis garbinimas (adoravimas). Atvaizdas nėra vertingas pats savaime, tačiau jis yra tai, kas nukreipia, lydi mūsų žvilgsnį ir mus link to, ka sjame pavaizduota.
Kristologijos susiformavimas
Natūralu, kad pamatinis klausimas yra tas, kurį pats Jėzus Kristus uždavė savo mokiniams: kuo jūs mane laikote? Net ir tie, kurie sutarė, kad Jėzus yra tikrais Mesijas, Išganytojas, turėjo atsakyti į klausimą, koks santykis jame tarp žmogaus ir Dievo?
Ar Jėzus Kristus buvo tikras žmogus?
Ar Jėzus Kristus buvo tikras Dievas?
Jei sakome, kad Dievas ir žmogus Jėzuje susijungia, ką tai reiškia, kaip tai įvyksta?
Ką pagimdė Marija? Dievą? Žmogų?
Ką reiškia Dievo trejybiškumas ir koks santykis tarp atskirų Trejybės asmenų?
Ar Šventoji Dvasia yra tikras Dievas?
Apaštalas Paulius korintiečiams rašo: Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Kas labiausiai piktina judėjus – mintis apie Dievo įsikūnijimą. Tarp Dievo ir kūrinijos yra pernelyg didelis atstumas. Dievas yra tarsi saulė, į kurią negalima žiūrėti tiesiai, neapankant nuo jos šviesos. Kai kažkoks nazarėnas teigia, kad jis yra Dievo Sūnus, tai jau pagonybė. Vienas iš kultų, kurių gausu Romoje.
Romėnai buvo politeistai. Jie idėja apie žmogaus sudievinimą visai artima. Jie turi visą dievybių kultą. Tačiau kas būdinga dievams? Galia. Dievas negali būti silpnas? Jis negali būti nukryžiuotas. Jo dieviškumas reiškiasi kaip galia, nutildanti ir išblaškanti priešininkus. Kita vertus, yra graikų-romėnų filosofijos paveldas, kuris juda kita kryptimi nei romėnų pilietinė religija ir tobulumas bei kūniškumas atsiduria skirtingose poliuose. Įsikūnimas yra absurdiška idėja. Kaip apsritai galima suformuluoti Įsikūnijimo slėpinį aiškia metafizine kalba?
Kristaus pasekėjas pradeda ne nuo teorijos, bet nuo fakto. Ne nuo sąvokos, bet nuo įvykio. Teologijos formavimąsis nėra teorinės pratybos, kuriose ieškoma grakščiausios, įspūdingiausios formuluotės, kuria norima išsakyti susižavėjimą Dievu. Tai veikiau trikdanti ir kartu išlaisvinanti ir perkeičianti patirtis, kurios pačią bendriausią esmę bandoma nusakyti žodžiais, suprantant, kaip rašė šventasis Augustinas, kad visos pastangos artikuliuoti Trejybės slėpinį, yra ne kas kita, kaip pstanga šaukštu išsemti jūrą.
Apie 200 m. Antiochijoje Paulius iš Samosatos suformulavo pažiūrą, kuri dabar vadinama monarchianizmu. Šiam Pauliui ramybės nedavė kaltinimas krikščionims, kad jie esą išsižada monoteizmo ir per Trejybės doktriną nupuola į politeizmą. Todėl jis ėmėsi pastangos savaip suderinti Trejybę ir monoteizmą. Tai buvo įmanoma, tik paaukojant Jėzaus dieviškumą.
Taip, Jėzus buvo didis pranašas ir nuostabus Dievo įrankis, tačiau tikrai ne Dievas.
Ilgainiui formavosi kelios tokios pozicijos variacijos:
Pirmiausia, adopcionizmas. Tarsi kompromiso paieška buvo mokymas, kad Jėzus Kristus buvo Dievo įsūnytas. Tai buvo žmogus, kuris buvo sudievintas, perkeitas per krikštą, o po Prisikėlimo įsūnytas. Tam tikra prasme, galima sakyti, kad Jėzus užsitarnavo savo Sūnaus statusą, tiksliai įgyvendindamas Jahvės valią.
Kita interpretacija, kuri dar vadinama modalizmu. Beje, ji tapo labai populiari, nes atrodė labai paprasta. Jos esmė: kaip vioenas aktorius teatgre gali atlikti ne vieną, bet kelis vaidmenis, taip ir vienas Dievas atlieka skirtingus vaidmenis – Tėvo, Sųnaus, Šventosios Dvasios. Tai yra modalumai, kuriais reiškias tas pats Dievas. Šią poziciją išpopuliarino vyskupas Sabelijus.
Vardas, kuris praktiškai visada minimas, kai kalbama apie Kristologijos formavimąsi ir ginčus šia tema, yra Aleksandrijos dvasininkas Arijus. Jis mokė apie Logosą ir jo santykį su Tėvu.Arijus paskelbė, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas iš nieko, kad buvo laikas, kai jo nebuvo, kad dėl to jis galėjo savo valią pasukti ir į blogį, kad jis yra kūrinys.
Aleksandrijos vyskupas nusprendė, kad tai pavojinga pozicija ir paliepėį Arijui jos neskelbti, tačiau šis supyko ir atvirtai pasipriešino vyskupui. Tada prasidėjo stipri priešstata, kuri atvedė į Nikėjos visuotinį susirinkimą 325 m. Jis buvo sušauktas, nes Arijaus pasekėjų ir jo kritikų priešstata tapo rimta grėsme krikščionių vienybei.
Arijus pelnė didelį populiarumą, jį palaikė nemažai vyskupų. Jis buvo dievobaimingas, doras žmogus, kuriam atrodė, kad jo pozicija yra vienitnelis būdas nenuslysti į politeizmą. Kodėl tokia pozicija galėjo kelti tokį stiprų oponentų pasipiktinimą? Nes Arijus tuo pačiu keitė pačią Išganymo sampratą. Apaštališkoji tradicija buvo paremta faktu, kad Jėzus buvo tikras žmogus ir tikras Dievas. Jei Jėzus nebuvo visavertis Dievas, bet veikiau tik Dievo Tėvo įrankis, tai nebuvo ir tikro Įsikūnijimo.
Buvo bandyta ieškoti kompromisų toliau. Pavyzdžiui, Laodokijos vyskupas Apolinaras, regis, pirmasis pabandė “spręsti” Jėzaus žmogiškumo ir dieviškumo santykio klausimą, pasitelkdamas aristotelinęžmogaus sampratą, pagal kurią žmogus yra trinarė būtybė. Yra kūnas, gyvuliškoji siela, tai visi jausmai, emocijos, psichologinė būtis, taip pat yra nous (žmogaus protas). Kristus esą turėjo žmogaus kūną ir žmogišką psichologiją, tačiau jo dvasia ir protas buvo dieviškasis Logosas.
Jėzus tampa teos sarkoforos. Dievo nešiotoju savyje. Apolinaras rėmėsi Šventojo Rašto žodžiais: ir Žodis tapo kūnu. Juk pasakyta kūnu, o ne dvasia, ar ne?. Jėzus tampa tarpine grandis tarp žmogaus ir Dievo. Viena dieviška ir dvi žmogiškos dalys susiliejo į vienybę. Apolinaras buvo įsitikinęs, kad laisvė nuo nuodėmės gali egzistuoti tik tuo atveju, jei atskiriame Jėzaus dvasią. Nes būtent čia tikrasis nuodėmės lizdas. Jis tvirtino, kad, jei Jėzus būtų žmogus, jo kankinystė nebūtų pakankama, kad įveiktų mirtį.
Jei Arijus išlieka arčiau monarchianizmo, tai Apolinaras jau atsiduria doketizmo atmainų pusėje. Doketizmas – tai pažiūrą, kuri kyla iš įsitikinimo, kad Jėzus tik atrodė, kaip žmogus, bet iš tiesų buvo Dievas, o jo žmogiškumas nebuvo tikras.
Dar vieną interpretaciją pasiūlė Eutachijus, kurio pozicija vadinama monofizitizmu. Monos (gr) – vienas; physis (gr) – progimtis arba gamta. Jis tvirtino, kad: „Kristaus žmogiškumas buvo kaip lašas, ištirpęs dieviškumo jūroje.“ Dieviškumas perkeičia žmogaus priimties vandenį savuoju vynu.
Dar vienas „kompromisas“, kuris turi monoteletizmo pavadinimą ir, beje, jį kurį laiką labai aktyviai gynė Konstantinopolio patriarchas ir juo buvo susižavėjęs Romos popiežius Honorijus.
Monos (gr.) viena, o telech (gr.) valia. Šios pozicijos esmė – nors Jėzus turėjo dvi prigimtis, tačiau tik vieną valią. Dievo valią. Tokios pozicijos gynėjai aiškino, kad tik tokiu būdu galima teigti, kad Jėzus buvo laisvas nuo nuodėmės.
Dera paminėti dar tokį Konstantinopolio. Patriarchą Nestorą, kuris davė pradžią nestorianizmui. Nuostabus oratorius, labai sąžiningas žmogus, kuris nuoširdžiai kovojo su arijonizmu. Jam užkliuvo tai, kad Marija vadinama THEOTOKOS (Dievo gimdytoja). Jei yra dvi atskiros prigimtys Jėzuje, tai Marija tegali būti (KRISTOTOKOS). Ji esą pagimdė Kristų, bet ne dievą. Ir vėl vyskupai atidžiai svarstė ir atsakė: Kristus yra vienas asmuo, kuris turi dvi prigimtis, bet tai nereiškia, kad galima kalbėti apie du asmenis.
Ginčai vyksta iki pat V a. vidurio, kai Cjalkedono visuotinis susirinkimas galutinai patvirtino Tikėjimo išpažinimą. Taip pat buvo patvirtinta ir Trejybiško dievo samprata: yra viena dieviškoji prigimtis (physis, ousia), tačiau yra trys asmenys (ipostasės), kaip trys skirtingi egzistavimo būdai.
Trejybė yra viena ir vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse. Dieviškieji Asmenys nėra pasidaliję dievystę, bet kiekvienas iš jų yra visavertis Dievas. Todėl ir sakoma, kad Trejybė yra vienos prigimties.
Chalkedono susirinkimo nutarimas:
“Sekdami šventųjų tėvų pavyzdžiu, mes visi sutartinai mokome išpažinti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra vienas ir tas pats Sūnus, vienodai tobulas ir savo dievyste, ir savo žmogyste, tikrai Dievas ir tikrai žmogus, su protinga siela ir su kūnu, vienos dieviškosios prigimties kaip ir Tėvas, vienos žmogiškosios prigimties kaip ir mes, „kaip ir mes visaip mėgintas, tačiau nenusidėjęs“; Jis gimė prieš visus amžius iš Tėvo kaip Dievas, o mūsų laikais dėl mūsų ir mūsų išganymo – iš Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, kaip žmogus.
Vienas ir tas pats yra Kristus, viengimis Sūnus ir Viešpats; pripažįstame Jį turint dvi – nesumaišytas, nepakitusias, nepadalytas, viena nuo kitos neatskirtas – prigimtis; nors jos ir suvienytos, bet niekada nepanaikintas jų skirtingumas, atvirkščiai, vieninteliame Asmenyje ir vienintelėje subsistencijoje išsaugotas abiejų prigimčių savitumas.”
Paradoskalu, kad šiandien, kaip rodo apklausos, turime nemažai žmonių, kurie vadina save krikščionimis, nepaisant to, kad arba apskritai abejoja, kad Jėzus gyveno, arba laiko jį išminčiumi. Taip pat didelė dalis krikščionių paprasčiausiai nesuka galvos dėl kristologijos.
Tikrai nemanau, kad šie ginčai nesvarbūs, kad mums nesvarbu bandyti geriau pažinti ir suprasti, kiek tik galime tai padaryti, Išganytoją. Tuo labiau, kad nemaža dalyje šiuolaikinių pamokslų tikrai atrasime daug erezijų. Tačiau čia jau pirmiausia mūsų bėda, jei mes nusprendžiame, kad krikščioniškas mokymas yra tiksliai toks, kaip skelbia kuris nors moralizuojantis klebonas.
Sprendimų priėmimas
Kaip atrasti sprendimą ginče? Kaip atskirti tai, kas tikra, nuo klastočių? Vyskupas, kaip ganytojas, yra tas, kuris atsakingas už jam patikėtų žmonių sielovadą. Pradžioje jis dar tik koordinatorius, kuris padeda priimti kolegialius sprendimus. Ilgainiui įsitvirtina labiau vertikali samprata, kurioje vyskupui tenka atsakomybė už esminių sprendimų priėmimą. Taip pat, plečiantis krikščionybei, yra tam tikri autoriteto centrai: Jeruzalė, pirmuoju amžiumi, vėliau Romas, Antiochija, Aleksandrija, nuo IV a. antros pusės – Konstantinopolis. Atsiranda vyskupai, kurie vadinami patriarchais, kurie turi pareiga spręsti ir tuos ginčus, kurie kelia problemas kitoms vyskupijoms.
Taip pat jau pirmojo amžiaus vidurė regime Jeruzalės susirinkimą, kuris tampa provaizdžiu, kaip dera krikščionims ieškoti sprendimų. Sinodas – susirinkimas tampa įprasta praktika, kaip sprendžiami klausimai. Tų sinodų vyksta šimtai ir šiandien tikrai neatrasime nė vieno Bažnyčios istoriko, kuris galėtų juos visus išvardinti. Tačiau jau IV amžiuje turime naują reiškinį – visuotinį susirinkimą. Tai toks susirinkimas, kurio autoritetą pripažįsta visi vyskupai. Net ir tie, kurie negalėjo dalyvauti. Nes, kalbant apie pirmuosius septynis susirinkimus, jie visi vyko Bizantijoje ir vakariečiams vyskupams buvo didelis iššūkis nukeliauti į juos. Tapo įprasta praktika, kad Romos vyskupas, popiežius pats nedalyvauja, bet nusiunčia savo atstovus, legatus.
Pirmasis visuotinis susirinkimas įvyko Nikėjome prieš septynis šimtus metų. Jis buvo sušauktas imperatoriaus, siekiant aptarti tikėjimo dalykus. Pavyzdžiui, sutarti dėl Velykų šventimo datos, o svarbiausias klausimas buvo – apsvarstyti Arijaus poziciją.
Ortodoksai pripažįsta septynis susirinkimus, per kuriuos buvo suformuotas Bažnyčios mokymas. Katalikų Bažnyčia pripažįsta iš viso dvidešimt du susirinkimus. Septynis bendru su ortodoksais ir penkiolika – atskirų.
Kitose paskaitose dar kelsiu klausimą, kuris ilgainiui kilo – koks santykis tarp susirinkimū autoriteto ir popiežiaus galios? Kieno pozicija yra svaresnė? Nors popiežius yra oficialiai vadinmas popiežiaus vienybės ženklu ir Petro ar net Kristaus vietininku, tačiau per Bažnyčios istgoriją būta periodų, kai susirinkimams reikėjo gelbėti popiežius nuo savidestrukcijos, taip pat Konstanco susirinkime buvo atstatydinti net trys tuo metu buvę popiežiai. XIX amžiaus pabaigoje įvyko Vatikano susirinkimas, kuris akcentavo popiežiaus autoritetą ir priėmė popiežiaus neklystamumo dogmą. Kita vertus, popiežius Pranciškus ir jo pastangos grįžti prie sinodiškumo yra tarsi pusiausvyros tarp kolegialumo ir popiežiaus autoriteto paieška.
Kaip šviesti ir sūdyti?
Taip pat turėtume kalbėti apie paradoksalią įtampą, kuri per visą istoriją būdinga Bažnyčiai. Būtent krikščionybė duoda esminį impulsą kalbėti apie kiekvieno žmogaus orumą, nepriklausomai nuo lyties, tautybės, socialinės padėties. Dievas tiki žmogumi. Labiau nei mes sugebame tikėti savimi. Jėzaus priesaką: mylėk savo priešą, nes nėra jokio nuopelno mylėti tą, kuris tau geras, tave myli, nori tau gero. Artimo meilė, kaip revoliucinis atsakas į smurtą, prievartą, Taip pat turime Jėzaus pasakėčią apie kviečius ir rauges ir priesaką, kad pats Šeimininkas atsijos. Žmogaus teismas tėra Dievo teismo karikatūra. Krikščionybė padeda pagrindus pakantumo tradicijai.
Kita vertus, krikščionybė pabrėžia pavojų, kad pakantumas nėra tas pats, kas abejingumas ar bailumas, nenoras imtis atsakomybės. Artimo meilė – tai kova už artimą. Tiesa, labai svarbi sąlyga – tai mylinti kova. Deja, praktikoje tas meilės kvapas lengvai išsisklaido ir virsta teisuoliškumu ar net savosios galios įtvirtinimu.
Jei matau, kad mano brolis eina pražūtin, turiu pabandyti jį sustabdyti. Pakantumas nereiškia, kad nėra išlaisvinančios Tiesos, kad savanoriškai pasmerkiame savo reliatyvizmui.
Dar vienas pastebėjimas – per visą istoriją krikščionys buvo griežtesni saviems, nei kitiems. Tie, kas nepažino Dievo, natūralu, kad yra tarsi maži vaikai, kurie negali mąstyti , kaip atsakingi žmonės. Tačiau tie, kurie pažino Dievo meilę, kurie išgirdo Evangelija, bet pasidavė iškraipymų pagundoms, yra pavojingiausi. Nuo pat pirmų krikščionybės akimirkų itin jaučiamas motyvas, kad didžiausias pavojus kyla ne iš išorės, bet iš vidaus.
Ką gali padaryti tau priešiškai nusistatęs žmogus? Nužudyti. Visi mirsime. Na, o jei dar turiu galimybę kančia, kankinyste panašėti į Jėzų, tai man dovana. Didžiausias pralaimėjimas – jei meilė virs neapykanta, jei aš neatpažinsiu Jėzaus, nes ieškosiu, dairysiuosi kažko kito.. Pralaimėti galima tik širdyje, o ne mūšio lauke.
Jau baigiu ir kartu primenu, kad tai kursas Būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Šiandienos svarstymai skirti Bažnyčios mokymui. Laiške žydams rašoma, kad turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome iš Jėzaus ir jo mokinių, kad nepraplauktume tarsi laivas pro (Išganymo) uostą.
Bažnyčios mokymas aiškesniu kontūrus įgauna laike. Tai nereiškia, kad jis keičiasi. Veikiau naujai sudėliojami akcentai, atsakoma į naujus klausimus. Tapatybė visuomet formuojasi per iššūkius. Tad visai pabaigai visai tinka pacituoti šv. Antaną Dykumos tėva: “Jei nebūtų išbandymų, nebūtų ir išsuigelbėjusių.”
About the Author
