Pradėkime nuo ten, kur praėjusį kartą baigėme – XIX amžiaus pasaulis ir Bažnyčia. Popiežiaus Pijaus IX-ojo, sušaukusio Vatikano susirinkimą, pontifikatas ilgiausias per visa Bažnyčios istoriją. Beveik 32 metai. Popiežius mirė 1878 m. vasario 7 dieną.
Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/baz-nyc-ios-socialinis-mokymas
Paskutinius aštuonis savo pontikato metus jis neperžengė Vatikano sienų. Jis pasiskelbė Vatikano kaliniu. Jo sveikata vis prastėjo, o pareiškimų intonacijos tapo kone isteriškos. Jis tiesiog siuto ant Italijos valdžios ir svaidėsi prakeiksmais. De facto daugiausia sprendimų priimdavo kardinolas Filippo de Angelis, kuris atliko Bažnyčios valstybės sekretoriaus pareigas. Daug kas kalbėjo, kad jis galėtų būti įpėdiniu, tačiau mirė metai prieš popiežių.
Tuos paskutinius metus popiežiui talkino kardinolas Gioacchino Pecci, kuris skaudama širdimi paliko Perudžos vyskupiją. Ten jis darbavosi net trisdešimt metų. Jis pasirodė esąs ne tik išmintingas ganytojas, bet ir geras vadybininkas.
Labai sklandžiai suorganizavo popiežiaus laidotuves itin sudėtingoje situacijoje. Prasidedant konklavai, tarp kardinolų vyravo nuomonė, kad po labai ilgo pontifikato reikalingas trumpas atokvėpis ir Pecci labai tiktų būti tuo trumpo valdymo popiežiumi. Jis jau buvo gana garbaus amžiaus ir tikrai ne geležinės sveikatos. Konklava buvo trumpa ir per 48 valandas buvo paskelbta apie popiežių Leoną XIII. Pakako trijų balsavimų. Naujajan popiežiui buvo 68 metai. Atsižvelgiant į vidutinį gyvenimo amžių XIX amžiaus pabaigoje tai buvo tikrai daug.
Pasakojama, kad vienas iš 1878 metais konklavoje dalyvavusių kardinolų, prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams, viešai pajuokavo, jog jie rinko naują Šventąjį Tėvą (vienas iš popiežiaus titulų), o ne Amžinąjį Tėvą.
1878 metais, žvelgiant į aristokratiškos laikysenos, bet nestiprios sveikatos ir jau beveik septyniasdešimt metų sulaukusį kardinolą Pecci, pasirinkusį Leono XIII vardą, veikiausiai niekas nebūtų išdrįsęs prognozuoti, kad šis popiežius ne tik atves Bažnyčią į XX amžių, bet ir paskelbs net 75 svarbias enciklikas, padės pamatus vaisingam Bažnyčios ir pasaulio dialogui.
Pecci karjera neatrodė labai daug žadanti. Jo buvimas nuncijaus Belgijoje poste baigėsi katastrofa- jį išmetė iš šalies karalius Leopoldas I. Kitus 32 metus jis praleido Perudžos vyskupu. 1853 m. jis gavo kardinolo titulą, tačiau buvo kalbama, kad Pijus IX nelabai jį mėgo.
Jam jau Leonas XIII tapo popiežiumi, atsidūrė labai sudėtingoje situacijoje. Italijos valdžia spaudė ir vis labiau kišosi. Katalikai, susijaudinę, kad Italijoje prasidės persekiojimai, ragino popiežių Leoną XIII kurti katalikišką partiją, kurią pats kontroliuotų. Tačiau popiežius liko nepajudinamas, Beje, svarbiausias argumentas buvo tai, kad toks žingsnis reikštų Italijos valdžios pripažinimą.
Jo tonas labai skyrėsi nuo pirmtako. Paskutiniais Pijaus IX gyvenimo metais būta daug isteriškų pareiškimų. Leonas kalbėjo ramiai, racionaliai ir liūdnai.
Geopolitiniai pokyčiai. Pradėjo vis labiau dominuoti protestantiška Prūsija. Bismarkas, kartu su Švietimo ministru Adalbertu Falka, pradėjo Kulturkampf. Pirmasis pastarojo darbas buvo valstybinė kontrolė mokykloms, draudimai katalikų dvasininkams. Tiesa, 1886 m. Kulturkamf baigėsi.
Tačiau jei Prūsijoje antikelirkalizmas susilpnėjo, tai Prancūzija grįžo prie jo. Prasidėjo Paryžiaus komunos siaubai, kurių metų Paryžiaus arkivyskupas ir dar nemažai hierarchijos buvo sušaudyti. Tačiau didžiausias smūgis buvo 1902 m. Vyriausybei Prancūzijai vadovavo Emilis Komba. Jis beje mokėsi seminarijoje, tačiau, kaip neretai būna, vėliau persisemlkė neapykanta Bažnyčiai. Iki 1904 m. buvo uždarytos 10000 katalikiškų mokyklų. Tūkstančiai dvasininkų, vienuolių paliko Prancūziją.
Prisipažįstu, mane stebino faktas, kad daug kitų popiežių, kurių pasiekimai, regis, gerokai kuklesni, buvo paskelbti palaimintais ar net šventaisiais, o Leonas XIII liko labai gerbiams, bet ne kanonizuojamas. Pasigilinus, tapo aiškiau, kad Leonas XIII pelnė pagarbą, tačiau ne meilę.
Nė vienas monarchas nebuvo linkęs į tokią ceremonijų tirštumą. Jis reikalavo, kad visi lankytojai privalo klūpėti prieš jį visos audiencijos metu. Laikėsi per didelį atstumą nuo savo pagalbininkų.
Nepaisant šių asmeninių savybių, popiežiaus Leono XIII pontifikatas nepaprastai svarbus, dar būdamas Perudžos vyskupu, Pecci pagarsėjo 1877 metais paskelbtu Gavėnios laišku, kuriame išdėstyta Bažnyčios ir pasaulio santykio samprata atkreipė daugelio dėmesį. Čia buvo keliamas klausimas – ar Bažnyčia yra ekonominės ir techninės pažangos, kultūrininių pokyčių bei mokslo raidos priešininkė? Jo atsakymas buvo – tvirtas ne.
Turime džiaugtis materialinės gerovės augimu, taip pat sparčia mokslo raida. Žmogus, pasak vyskupo ir kardinolo, privalo tobulinti gebėjimus ir siekti vis vaisingesnio talentų panaudojimo. Kiekviena visuomenė vystosi ir tai yra normalu. Dar daugiau, kiekviena civilizacija privalo siekti pažangos, nuolat įveikti barbarybės iššūkius.
Todėl tvirtai galima sakyti, kad Bažnyčia niekada nebuvo ir nėra tikros pažangos priešininkė. Tačiau, deja, pažanga kartais klaidingai vadinami dalykai, kurie nedžiugina, bet kelią gilų susirūpinimą. Pavyzdžiui, išplitęs įsitikinimas, kad galima sukurti visuomenę, nepaisant tiesos ir teisingumo principų, galima patikėti minios daugumai nuspręsti, kas yra tikrosios vertybės, tikėjimo nuvertinimas ar puolimas prieš Bažnyčią – visa tai neturi nieko bendro su tikrąją pažanga, tai veikiau nusukimas į šunkelius ir to Bažnyčia, aišku, jokiu būdu negali sveikinti.
Šis laiškas atskleidė gaires, ką priesakas krikščioniui būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, reiškia šiandien. Mes, krikščionys, turime eiti į pasaulio tirštumą, tobulinti visuomenę, kurioje gyvename, tačiau ne bet kuris žingsnis į priekį jau yra pažanga. Galima energingai eiti, bet ne artėti, o tik tolti nuo tikslo. Nepakanka vien energingai krauti anglis į lokomotyvo krosnį, pirmiausia, turime įsitikinti, ar traukinys važiuoja tinkama kryptimi.
Naujo popiežiaus prioritetus atskleidė jau pats jo vardas. Kardinolas Pecci, pasirinkdamas savo, kaip popiežiaus, vardą, įsipareigojo tęsti Leono XII, kuris garsėjo rūpesčiu religiniu švietimu ir įtampų mažinimu, darbus. Galima drąsiai teigti, kad šį įsipareigojimą jis tikrai ištęsėjo.
Vienu iš pirmųjų popiežiaus Leono XIII veiksmų – sutarimo su Vokietijos politikais dėl Bažnyčios situacijos toje valstybėje pagerinimo paieškos. Ar dėl Leono XIII gebėjimo atrasti tinkamus žodžius derybose, o gal ir dėl vis didėjančių vidinių poltinių problemų pačioje Vokietijoje, naujajam popiežiui pavyko tai, kur jo pirmtakas pasiekė vien nesėkmes. Leonas XIII mokėjo atrasti deramus kompromisus, žinojo, kur galima nusileisti, o kur trauktis nevalia.
Tiesa, visiškai normalizuoti santykių su Prancūzija nepavyko ir naujajam popiežiui.
Taip pat, nors jis aptirpdė įtampą tarp Šventojo Sosto ir Italijos, tačiau liko ištikimas Pijaus IX praktikai ir vadino save “Vatikano kaliniu”.
XIX amžiaus antroji pusė – didžiulių kontrastų metas. Po Napoleono sutriuškinimo Europoje įsigalėjo santykinė taika. Tačiau anapus taikaus fasado kraujavo priešpriešos. Jos didele dalimi susijusios su XVIII amžiuje vykusios Pramoninės revoliucijos vaisiais. Pastaroji tarsi atvėrė gausybės ragą. Atsirado daugybė naujų prekių, gamybos pajėgumai didėjo geometrine progresija.
Dar niekada žmonija materialiai nebuvo tiek apsirūpinusi. Deja, tai nereiškė vidinės harmonijos. Niekada iki tol nebuvo tokios didžiulės socialinės nelygybės, taip sparčiai nedaugėjo elgetų, moterys ir vaikai buvo priversti dirbti po šešiolika valandų nepaprastai alinančiomis sąlygomis. Daugybė žmonių gyveno pusbadžiu, prabilta apie nematytą moralės nuosmūkį.
Kapitalistinė ekonomika ir naujos technologijos kūrė turtus toli gražu ne visiems. Turtingieji turtėjo, o vargšai dar labiau skurdo. Šiomis aplinkybėmis gimė ir garsusis “Komunistų partijos manifestas”, skelbiantis, jog darbininkai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Revoliucijos šmėkla klaidžiojo po Europą – kruvinas susirėmimas tarp darbininkų ir saujelės darbdavių atrodė neišvengiamas.
Socialines problemas pagilino ir tai, kad jau kelintą amžių vyko Bažnyčios politinių ir socialinių funkcijų apkarpymo procesas. Viena vertus, galima džiaugtis, jog aiškios takoskyros tarp Bažnyčios ir valstybės funkcijų sugražinimas išlaisvino pačią Bažnyčią ir leido susitelkti ties esmine misija. Kita vertus, permainos ne tik perbraižė valstybių sienas, bet ir griovė tą socialinę bei kultūrinę sistemą, kurioje Bažnyčiai buvo skirtas labai svarbus vaidmuo.
Po to, kai įsismarkavo Prancūzijos Revoliucijos antireliginė politika, šioje valstybėje daugiau nei per pusę sumažėjo ligoninių, globos įstaigų, švietimo institucijų. Valstybei perėmus didžiąją dalį Bažnyčios turėtos nuosavybės ir kitose šalyse, teko sukti galvą, kaip naujai organizuoti socialinę rūpybą, užtikrinti švietimo įstaigų tęstinumą, tačiau tam nebuvo nei įgūdžių, nei aiškaus supratimo, kaip viskas turi būti organizuota. Pereinamuoju laikotarpiu iš Bažnyčios globos “išvaduotiems” stokojantiems žmonėms atėjo itin sunkūs laikais.
Leonui XIII teko apsispręsti bent keliais itin svarbiais klausimais. Pirmiausia, reikėjo gerinti santykius su įtakingiausiais politikais, keičiant kategorišką pirmtako laikyseną, tačiau nedarant jokių nuolaidų tais Bažnyčios gyvenimo klausimais, kur trauktis, reikštų griauti Bažnyčios tapatybę. Visgi nepakako būti vien geru diplomatu, reikėjo atsakyti į esminį klausimą – kaip Bažnyčiai dera reaguoti į modernybę? Taip pat vis aktualesnis tapo klausimas, ar derėtų Bažnyčiai pasisakyti ir dėl vis didėjančių socialinių priešpriešų?
Ano meto Bažnyčioje buvo teologų, kurie tvirtino, kad, keičiantis pasauliui, turi radikaliai keistis ir Bažnyčia. Jie pokyčius įsivaizdavo, kaip prisiderinimą prie modernaus pasaulio. Tiesa, ir tarpe “modernios Bažnyčios” entuzaistų nebuvo visuotinio sutarimo, ar derėtų palaikyti naująjį elitą, kuris savo rankose sukaupė didžiulius turtus ir galią, ar tapti gausios darbininkų klasės vėliavnešiais ir kartu su jais eiti kurti naujojo pasaulio?
Popiežius, daug metų dirbęs pastoracinį darbą, bendravęs su įvairiais žmonėmis, jautė grėsmingas tendencijas: politinis ir ekonominis elitas vis labiau persismelkė antireliginėmis nuotaikomis, o darbininkijos nusivylimas ir pyktis esama situacija, pakurstomas marksistinės ideologijos, vis dažniau buvo nukreiptas ir prieš Bažnyčią.
Taip pat derėtų nepamiršti Pramoninės revoliucijos padarinių visuomenės socialinei struktūrai. Migracija, urbanizacija, nenormuotos darbo valandos griovė šeimas, jos vis mažiau buvo gydančiu bendrystės šaltiniu, vis menkiau atliko tikėjimo ir bažnytiškumo perdavimo iš kartos į kartą vaidmenį.
Ar Bažnyčios modernizacija (jau kelis šimtmečius labai populiarus raginimas) iš tiesų yra deramas atsakas į pasiketisusio pasaulio iššūkius? Popiežius Leonas XIII buvo įsitikinęs, kad ne.
XIX amžiaus Bažnyčioje garsiai skambėjo ir priešingas raginimas – griežtai atsiriboti nuo pasaulio, kuris vis labiau nusisuska nuo Dievo. Kartu buvo siūloma visas modernybės apraiškas paskelbti Piktojo išmonėmis ir užsisklęsti naujajame Nojaus laive, nebesitikint susikalbėti su “pamišusiu” pasauliu.
Užsisklendimo šalininkai ragino į visus politinius, socialinius neramumus paprasčiausiai nereaguoti, nesikišant esą ne į savo reikalus. Tokio požiūrio atstovai matė vis gausėjančias socialinės neteisybės apraiškas, tačiau buvo įsitikinę, kad į jas Bažnyčia turi atsisakyti ne institucinių reformų ar visuomenės pertvarkos principų siūlymu, bet nuosekliai primindama kiekvieno krikščionio pareigą dalintis su stokojančiais. Esą turime galvoti ne apie teisingos visuomenės viziją, tačiau ugdyti filantropiją.
Leonui XIII apsispręsti nebuvo paprasta. Jis puikiai mato daugybę modernios visuomenės ydų, jautė aplinkos spaudimą visa dėmesį skirti diplomatiniams Bažnyčios santykiams, bet ne tam, kas vyksta pačios Bažnyčios viduje.
Žodis “reforma” daug kam Bažnyčioje atrodė “išdavystės” sinonimu. Vyravo įsitikinimas, kad turime ne keistis, bet statyti tvirtą gynybinę sieną. Jei modernus pasaulis Bažnyčia paskelbė karą, tai mes, katalikai, turime kasti dvasinius apkasus, statyti gynybinius pylimus.
Tiesa, buvo ir visai kitokios laikysenos pavyzdžių. Adolfas Kolpingas (Adolf Kolping) Vokietijoje, drąsiai ėmęsis apaštalavimo darbininkų tarpe ir subūrė pameistrių draugijas. Edmundas Bojanowskis (Edmund Bojanowski) Lenkijoje, o Luidžis Skrosopis (Luigi Scrosoppi) Italijoje tapo tikrais vargšų apaštalais. Atskirai derėtų paminėti vienuolę Pranciška Kabrini (Francesca Saveria Cabrini), vėliau labiau žinomą kaip Motiną Kabrini. Ji atvyko audiencijos pas Leoną XIII ir prašė palaiminimo jos misijai Rytuose, tačiau popiežius netikėtai jai pareiškė, kad ji turi keliauti ne į Rytus, bet į Vakarus, keliauti į JAV ir padėti gausiems italų emigrantams, kurie susiduria su didžiulėms problemomis naujoje valstybėje, rūpintis jų dvasiniu gyvenimu. Motina Kabrini tapo tikra emigrantų apaštalė ir visa gyvenimą nuoširdžiai dėkojo popiežiui, kuris atskleidė jai tikrąją misiją.
Visgi tenka pripažinti, jog išvardinti atvejai veikiau buvo išimtys nei taisyklė. Atrodė, kad jokios priemonės nepadės išvengti kruvinos darbininkų ir darbdavių kaktomušos. Leonas XIII buvo vienas iš nedaugelio, kurie buvo įsitikinę, jog turime ne tik stebėti, bet ir veikti, nors mūsų gyvybės šaltinis kyla ne iš šio pasaulio, bet mes esame atsakingi už tai, kas vyksta pasaulyje. Sunkumų krikščionims buvo visais laikais, todėl neturėtume įsijausti, kad XIX amžiaus Bažnyčios sunkumai nepakeliami.
Pirmiausia, pasak popiežiaus, dera atsisakyti pasaulio, kuriame gyvename demonizavimo. Jame yra daug naujovių, kurios kelia susirūpinimą, ryškėja ydos, su kuriomis dera ryžtingai kovoti, tačiau yra ir gerų dalykų, kuriais turėtume džiaugtis ir juos skatinti. Taigi, Bažnyčios svarbiausias uždavinys – ne užsisklęsti nuo pasaulio, bet drąsiai eiti į pasaulį, siekiant puoselėti gerus daigus, ryžtingai ravint piktžoles ir kartu barikdas perkeičiant į tiltus.
Bažnyčios atsakomybės už pasaulį, kuriame gyvename, principą popiežius Leonas XIII plačiausiai išskleidė žymiausioje savo enciklikoje Naujieji daiktai (Rerum novarum), kurią paskelbė 1891 metų gegužės 15 dieną.
Jau pats enciklikos Naujieji daiktai paskelbimas reiškė, kad Bažnyčia yra pasiryžusi kalbėti apie svarbiausias ekonomines ir socialines problemas, net jei valstybinės institucijos yra perėmusios iš Bažnyčios socialinės rūpybos funkciją. Bažnyčia nėra tik beaistrė modernaus pasaulio procesų stebėtoja, bet nori pasidalinti per amžius puoselėjama tiesa apie žmogų ir jo tikruosius poreikius.
Enciklikos pradžioje popiežius teigia:
“visiems yra aišku, kad žemesniems sluoksniams reikia suteikti skubią ir tinkamą pagalbą, nes dauguma jų atsidūrė apverktinoje ir neteisingoje būklėje. (..) Darbininkai, palikę vieni ir be apsaugos, buvo išduoti turtingųjų savanaudiškumui ir nežabotam darbdavio gobšumui. (..) Tokiu būdu maža turtuolių ir pasiturinčiųjų saujelė yra uždėjusi plačioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius.”
Toks situacijos vertinimas iš esmės atitiko tą diagnozę, kurią anuomet buvo paskelbę socializmo šaukliai, reikalaujantys revoliucinių permainų ir privatinės nuosavybės panaikinimo. Pasak Leono XIII, turtingieji turi svarbų apsidraudimą nuo visų gyvenimo vėtrų – pinigus, o vargingųjų skydas turėtų tapti valstybė.
Toks teiginys buvo labai svarbus, nes oponavo vyraujančiam įsitikinimui, kad prasta materialinė padėtis yra tingumo ar moralinio degradavimo padarinys. Leonoas XIII pabrėžia, kad vargingieji ne dėl savo kaltės yra įstumiami į nežmoniškas ir neteisingas gyvenimo sąlygas, kuriose pradeda degraduoti, Apgailėtina jų situacija dažniausiai yra visuomenėje tarpstančio neteisingumo, solidarumo trūkumas, o ne tingumo ar apsileidimo padarinys. Enciklikoje kritikuojama ne vargstančiųjų morale, bet turtingųjų lupikavimas ir pelno siekimas bet kokiomis priemonėmis.
Nors galima teigti, kad popiežiaus paskelbtas situacijos vertinimas turi panašumų su marksistine kapitalizmo kritika, tačiau negalima jų tapatinti, taip pat labai skiriasi ir atsakymai į klausimą – ką daryti? Leonas XIII rašė:
“Socialistai, kurstydami neturtingųjų pavydą pasiturintiems, mano, kad blogybėms pašalinti būtina panaikinti privatinę nuosavybę, padaryti gėrybes bendras, atiduoti jas valdyti valstybės vadovams. Privatinę nuosavybę pakeitus bendra, esą galima pagydyti dabartines socialines žaizdas ir pasiekti teisingą gėrybių ir jų panaudojimo pasiskirstymą.”
Tačiau, pasak popiežiaus, tai būtų didžiulė klaida. Nuosavybės suvisuomeninimas neduotų naudos darbininkams ir būtų neteisingas tų, kuriems šiandien nuosavybė priklauso, atžvilgiu. Todėl galima drąsiai tegti, kad socializmas yra netinkamas vaistas išryškėjusioms kapitalizmo ligoms gydyti. Dar daugiau, tai vaistas, kuris yra pavojingesnis ir destruktyvesnis už pačią ligą.
Svarbu pabrėžti, kad, pasak popiežiaus, socializmas atmestinas ne dėl to, kad būtų mažiau ekonomiškai efektyvus, bet dėl to, kad paneigia žmogaus laisvę dovanoti save kitiems, o bendrystės kilnumą pakeičia kolektyvizmo diktatu. Šia prasme Leonas XIII pranašiškai numatė, kokius kraupius padarinius gali turėti bandymas realizuoti tarsi kilnius socializmo šūkius.
Popiežiaus Leono XIII pozicija nepatiko nei liberalams, nei socialistams, tačiau popiežius nebandė kam nors įtikti, bet buvo įsitikinęs, kad vienintelis kelias iš vis gilėjančių problemų – atsiremti į tą asmens sampratą, kurią mums atskleidžia krikščionybė.
Leono XIII teigimu, svarbus paklydimas, didinantis vidines įtampas visuomenėje,- įsitikinimas, kad skirtingą padėtį visuomenėje užimantys žmonės tegali būti tarpusavyje kovojantys priešininkai. Darbdavys ir darbininkas, popiežiaus įsitikinimu, neturi vienas kito laikyti priešu, nes priešiškumas kenkia abiem pusėms. Galios demonstravimą turi keisti dialogas, kuriame ieškoma abiem pusėms palankaus sprendimo. Tačiau toks dialogas įmanomas tik tuo atveju, jei pripažinsime, jog egzistuoja bendrasis gėris, galimybė harmonizuoti skirtingų žmonių interesus ir poreikius. Bendradarbiavimas gali praturtinti visus bendradarbiaujančius. Svarbiausia, kad jis būtų teisingas ir abi pusės laikytųsi įsipareigojimų bei gerbtų vienas kitą..
Leono XIII nuomone, sutarimo siekis turi remtis realistišku pripažinimu, kad visi esame skirtingi ir didžioji dalis socialinių skirtumų yra natūralūs. Valstybėje negali būti visiškos visų žmonių lygybės, kurios reikaluja socialistai. Tokia lygybė reikštų ne laisvės, bet vienodumo triumfą.
Popiežius siūlė į valstybę žvelgti kaip į organizmą, kurį sudaro skirtingos kūno dalys, Nieko gero nebūtų, jei visi kūno nariai būtų rankos, tai būtų pražūtis visam kūnui. Organizmo analogija padeda ne tik pagrįsti įvairovę, bet ir parodo tai, jog visi esame tarpusavyje susiję ir turime būti suinteresuoti viena skito gerove. Jei į ranką įsimeta liga, kenčia visas kūnas. Todėl visi kūno nariai yra suinteresuoti ne tiek tuo, kad gautų visiškai vienodą rūpestį, bet veikiau tuo, kad labiausiai būtų rūpinamasi tomis kūno dalimis, kurioms reikia pagalbos įveikti iškilusius sunkumus.
Bažnyčia, pasak enciklikos Naujieji daiktai, turi paremti “tiltų” tarp žmonių ir socialinių sluoksnių statymą, Tikėjimas turi skatinti gerbti žmones vienas kitą ir elgtis geranoriškai. Tiesa, Leonas XIII nenuslydo į utopijos konstravimą ir puikiai suprato, kad vien geranoriškumo darbininkų ir darbdavių santykiuose nepakanka. Labai svarbu, kad darbininkai vienytusi ir kurtų profsąjungas, nes tik solidariai jie gali tapti jėga, kurią net ir negeranoriški darbdaviai bus priversti išgirsti.
Būtų neteisinga į popiežiaus Leono XIII encikliką Naujieji dalykai priimti kaip politinį dokumentą, kuriame pateikiami išbaigti socialinių problemų sprendimo receptai. Popiežiaus siekis kiek kitoks – ugdyti žmonių širdis, tarpusavio pagarbą ir nuolat priminti, kad bet kurioje situacijoje mes esame daugiau nei socialiniai vaidmenys, nes esame kūriniai, sukurti pagal Kūrėjo panašumą. Ne politinė ar ekonominė galia, bet išganymas, vadovavimąsis iš nuodėmės struktūrų yra tikrasis žmogaus gyvenimo tikslas.
Katalikai negali būti vien pasyvūs visuomenės procesų stebėtojai, bet turi aktyviai dalyvauti pasaulio reikaluose, kurdami teisingesnes institucijas, siekdami įstatymų, kuriais būtų įtvirtinamas teisingumas, tačiau kartu privalu nepamiršti, kad artimo meilė yra kur kas daugiau nei rūpestis socialine gerove. Juk ir Evangelijoje pasakyta, kad turtas yra sunkus ir neretai pražūtingas išbandymas, nes lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui patekti į dangų. Vis gi absurdiška kalbėti apie meilę ir ištikimybę Dievui, kai nemyli artimo savo, nesi jam jautrus. Gailestingasis samarietis nemoralizavo apiplėšto ir sumušto žmogaus, kad viskas Dievo rankose, bet pats tapo šiomis rankomis ir padėjo nelaimėliui.
Popiežius Leonas XIII ne tik apsisprendė už kūrybišką dialogą su Pramoninės revoliucijos perkeistu pasauliu, tačiau kartu žengė kitą svarbų žingsnį, paskelbdamas, kad būtina stiprinti Bažnyčią iš vidaus.
Turime ne tik atkakliai saugoti tai, ką paveldėjome iš tėvų, tačiau siekti, kad Bažnyčioje kuo vaisingiau skleistųsi Šventoji dvasia, todėl Leonas XIII labai daug dėmesio skyrė kunigų seminarijų bei vienuolijų stiprinimui. Svarbiu popiežiaus žingsniu Bažnyčios gyvenimo atnaujinimui tapo jo 1879 metais paskelbta enciklika Apie Amžinąjį Tėvą (Aeterni Patris), kurioje jis kvietė atkurti krikščionišką filosofiją ant Tomo Akviniečio pamato. Leonas XIII reikalavo, kad Šv. Tomo darbai būtų nuodugniai studijuojami kiekvienoje katalikiškoje seminarijoje. Popiežius neragino grįžti prie pažodinio sekimo didžiu Viduramžio mąstytoju, bet veikiau noras grįžti prie jo laikysenos proto ir tikėjimo santykio atžvilgiu. Tai buvo ypač aktualu XIX amžiuje, kai klestėjo tikėjimą išjuokiančios filosofinės sistemos, o ir pačioje katalikiškoje teologijoje bei filosofijoje būta daug chaoso ir susiskaldymo.
Po šimto metų dar vienas didis popiežius, Benediktas XVI, teigs, kad vienas iš didžiausių Bažnyčios ir civilizacijos apskritai priešų yra reliatyvizmas ir stiprėjanti jo diktatūra. Leonas XIII nevartojo tokių sąvokų, bet taip pat buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia, norėdama ne vien tik kalbėtis su pasauliu, bet ir jį keisti, turi drąsiai ginti ne tik tikėjimą ir protą. Nuo Dievo nusigręžęs pasaulis netapo protingesnis, bet veikiau susirgo vis progresuojančia silpnaprotyste, pradėjo mąstyti vien ekonominės naudos ir politinės galios kategorijomis ir būtent Bažnyčia turi pateikti tam alternatyvą.
Bažnyčios socialinis mokymas per pusantro šimto metų labia išsiskleidė. Mano įsitikinimu, originaliausios jo kryptys gali būti sietinos su popiežiaus Benedikto XVI enciklikomis, nes iki Jono Pauliaus II ir jo enciklikos Šimtas metų, skirtos Naujų daiktų jubiliejui, būta tendencijos apsiriboti popiežiaus Leono XIII įžvalgų aiškinimu ir interpretacimu. Tiek popiežius Benediktas XVI, tiek popiežius Pranciškus įveda naujų motyvų ir kategorijų.
Pamatinės Leono XIII įžvalgos apie Bažnyčios socialinį mokymą:
Raktinis žodis yra dialogas. Ne pasaulio Atmetimas ar priėmimas, bet dialogas, apmąstant laiko ženklus ir kartu siekiant įnešti daugiau Amžinybės perspektyvos. Drįstu tegit, kad ~Bažnyčios socialinis mokymas – tai ne kas kita, kaip apmąstymas, ką reiškia gyventi pasaulyje, bet ne iš pasaulio čia ir dabar.
Kita labai svarbi kategorija – teisingumas. Dar šv. Augustinas rašė, kad valstybė, kurioje nėra teisingumo, yra ne kas kita kaip plėšikų gauja. Įstatymai turi švytėti teisingumu ir rymoti ant prigimtinio įstatymo tradicijos. Leono XIII naujovė – jis akcentuoja būtent socialinį teisingumą. Pastarasis turi užtikrinti, kad kiekvienas visuomenės narys turėtų orias gyvenimo sąlygas, turėtų teisę į socialinį minimumą, į kurį pretenduoja ne dėl kokių nors asmeninių nuopelnų, bet vien jau dėl to, kad yra žmogus. Galima diskutuoti, koks tai minimumas, kas yra orios gyvenimo sąlygos ar teisingas atlyginimas, tačiau esmė – teisingoje visuomenėje šie klausimai turi būti keliami.
Trečiasis – bendrasis geris.
Ketvirtas – valstybės aktyvumas
Penkta – socializmas – tai vaistas, kuris pavojingesnis už ligą (nevaržomą kapitalizmą), kurią siekia gydyti.
Galima sakyti, kad Bažnyčios socialinis mokymas sugebėjo pasiūlyti alternatyvą klasių kovai. Tiesa, nuodėmės pažeistas žmogus sugeba viską griauti ir vis vien atsirado toks pasaulis, kuriame devyniasdešimt devyni procentai gyventojų turi tiek, kiek vienas procentras turtingiausių žmonių, račiau čia jau kiek kita istorija.
Bažnyčios socialinio mokymo problema yra tai, kad jis dažnai yra tarsi indėlis banke, kuris pildomas, auga palūkanos, tačiau realiai jis išlieka nepanaudotas. Viena svarbiausių priežasčių – patys katalikai labia menkai gilinasi į šį mokymą. Neretai atrodo, kad šiandien daugeliui Bažnyčios mokymas apsiriboja katekizmu ir dar abstrakčiais samprotavimais apie šeimos svarbą, kurie neretai labiau turi ne krikščionišką pamatą, bet tarsi paimti iš Susivienijimo bažnyčios (munistų) doktrinos. Yra Caritas, kurio veikla labai svarbi, tačiau karitatyvinė kiekvieno krikščionio prievolė yra viena, o prievolė kurti teisingą socialinę tvarką – visai kas kita.
Mano įsitikinimu, galima teigti, kad šiandien Bažnyčios socialinį mokymą turėtume aktualizuoti, pradėdami nuo bendriausių jo principų. Nuo solidarumo, subsidiarumo, bendrojo gėrio. Apmaudu tai, kad institucinės Bažnyčios struktūros, parapijos pačios labia retai gyvena pagal Bažnyčios socialinio mokymo principus. Pavyzdžiui, teisingas atlyginimas. Tikras solidarumas.
Ir dar svarbu vienas dalykas, kurį labia tiksliai įvardijo jau Jonas Paulius II, rašydamas encikliką Šimtas metų. Jis teigė, kad Bažnyčia išryškina principus, tačiau neturi įsivelti į konkrečių teisės aktų projektų siūlymą ar konkrečių modelių, kaip spręsti vieną ar kitą svarbų politinį klausimą, primetimą. Deja, labia dažnai girdime politiką sakant, kad jis palaiko krikščionišką poziciją, bet nesugeba paaiškinti, pagrįsti, kuo ji krikščioniška, išskyrus tai, kad girdėjo, kad tokią nuomonę turi parapijos klebonas. Labai gerbiu visus parapijos kelbonus ir linkiu Šventosios Dvasios palaikymo jų sudėtingoje misijoje, tačiau ne kartą susidūriau su situacija, kai jie pamiršta principą – gyventi pasaulyje, bet ne iš pasaulio – ir pradeda vadovauti Kristui.
Kadangi tai paskutinė kurso paskaita, reikalingas kažkoks trumpas apibendrinimas.
Turiu pripažinti, kad, kai pirmą kartą skaitai pasakiatų kursą, kuriame nusprendi aprėpti beprotiškai daug medžiagos, neišvengiamai iškyla sunkumai. Tuo labiau, kai kalbu į ekraną ir nematau betarpiškų reakcijų, žmonių akių ir negaliu atpažinti, kur reikia plačiau paaiškinti, ką galima praleisti, kaip dėlioti akcentus.
Guodžiuosi keliais dalykais. Pirma, man pati idėja, kad galiu parengti kursą Mažajai akademijai, buvo nepaprastai svarbi. Liksiu amžinai dėkingas Rimai. Per pastaruosius metus skaičiau tiek apie Bažnyčios istoriją, kad pagaliau mano galvoje ji įgavo prasmingą pavidalą. Iki to laiko buvo fragmentai, atskiri įvykiai. Dar didesnis iššūkis, kai viską tenka sudėlioti į daugiau mažiau rišlų ir nuoseklų pasakojimą. Paskaičiavau, kad įrašiau daugiau nei dvidešimt valandų pasakojimą. Turiu vilties, kad tai gali kam bors būti naudingas atspirties taškas tolimesniam gilinimuisi.
Pradėjau nuo minties, kad, ypatingai mąstydami apie Bažnyčios mokymą, turime įsileisti į mąstymą daugiau su laiku, o ne su erdve susijusių kategorijų. Pabrėžiau, kad Amžinybė, kai pir Dangaus Karalystė yra ne kažkas abstraktaus kažkur ne čia, bet tai viskas nuo Sukūrimo iki Paskutinio Teismo. Nėra kito kelio įaugti į Amžinybę nei per laiką, kuris mums padovanotas. Tai ir yra buvimo pasaulyje, bet ne iš pasaulio esmė.
Akventavau laiko ženklų svarbą ir tai, kad jie tarsi Betliejaus žvaigždė, kuria sekė Trys Išminčiai. Nepražiopsokime šios žvaigždės savo gyvenime. Klausykimės ir priimkime tai, ką Mylintis Tėvas atplukdo į mūsų kasdienybę.
Kalbėjau apie Bažnyčios gimimą ir jo kontekstą, apie Bažnyčios mokymosi formavimąsi, ginčijantis su erezijomis, apie Rytų ir Vakarų srovių išsiskyrimą, pabrėždamas, kad per skirtybes neturėtume pamiršti apaštalų Petro ir Andriejaus brolystės.
Stengiausi pabrėžti, kodėl Bažnyčia yra katalikiška, apaštalinė, šventa ir kartu nusidėjėlių bendruomenė, kad institucinė Bažnyčia nuolat kovojo su vidiniais ir išoriniais demonias, ir vidaus kovos visada buvo sunkesnės. Norėjau, kad liktų bent kažkoks suvokimas apie tai, kad Vakarų civilizacija, kokią mes ją pažėstame, Europos idėja yra suformuota Viduramžių dirbtuvėse. Taip pat man labia svarbu atrodo suprasti pašvęstojo gyvenimo esmę ir nepamesti iš akių šv. Venedikto minties, kad krikščioniškas gyvenimas – tai Dievo darbuotė (Opus Dei).
Tridento susirinkimas atveria visai naują puslapį, jau gerokai labiau mums pažįstasmą. Norėjau, kad išgirstumėte apie Vatikanos usirinkimą, apie kurį kažkodėl itin mažai kalbama, taip pat ir istorijos vadovėliuose. Na, o popiežius Leonas XIII ir Bažnyčios socialinis mokymas man yra tarsi tiltas.
Galbūt, jei Mažoji akademija ryšis, pavasarį pasiūlysiu šiuo tiltu pereiti į XX amžiaus popiežių epochą. Kursas nuo Leono XIII iki Leono XIV jau būtų gerokai kitoks, tačiau jame išliktų gija – gyvename pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
About the Author
