Šiandien kalbėsiu apie Vakarų Bažnyčios tūkstantmetį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki pasaulio vaizdą keičiančių Didžiųjų geografinių atradimų. Tai labai tirštas įvykiais ir išbandymais laikotarpis. Didelę dalį medžiagos perkeliu į papildomus įrašus, tačiau ir ten tenka daryti griežtą atranką.
Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/viduramz-iai
Tiems, kas norės kiek labiau pasigilinti, siūlau net du ciklus – apie pašvęstąjį gyvenimą ir apie popiežiaus instituciją. Tai dvi nepaprastai svarbios šio laikotarpio gijos, kuriose labai daug mazgų ir dramų. Taip pat papildomoje medžiagoje atrasite įrašą apie Valjadolido disputą apie indėnus.
Pastarasis kažkiek primena apaštalų diskusiją Jeruzalėje, kai buvo svarstoma, ar galima tapti Kristaus pasekėju, neprisiimant visų Senosios Sandoros įsipareigojimų.
Kai buvo atrastos laukinėmis pavadintos gentys, kurioms priklausė žmonės, kurie turėjo visiškai kitokius papročius, gyvenimo būdą, bet ir mąstyomo būdą, kilo klausimas – koks yra jų santykis su mumis? Visais laikais “mes-tapatybė” yra normalumo kriterijus.
Kitas dalykas – išlaikyti buvimo pasaulyje, bet ne iš pasulio perspektyvą yra tikrai sudėtinga, reikalauja pastangų, tuo labiau, kad visada yra pagunda rinktis galią, kaip atsakymą į visus klausimus. Aš kažką darau, nes galiu. Aš jaučiuosi teisus, nes esu galingas.
Naujosios Indijos arba Amerikos atradimas Bažnyčiai iškėlė misijų iššūkį. Pasirodė, kad yra labai daug žmonių, kurie nieko nėra girdėję apie Jėzų Kristų. Nieko nuostabaus, kad į naująjį pasaulį pradėjo tiesiog plūsti įvairūs misionieriai. Tačiau atradėjai buvo ne tiek misionieriai, kaip užkariautojai. Naujasis pasaulis pirmiausia reiškė naujus turtus. Tačiau buvo niuansas, tarp tų turtų ir europiečių stovėjo čiabuviai, kurie jau tik po kurio laiko buvo pavadinti indėnais. Aišku, galima su jais žaisti mainus, nes jie, mūsų požiūriu, visai nesusigaudo vertėse. Tačiau galima paprasčiausiai pasiimti iš jų tai, pasiteisinant, kad Dievas iš tiesų viską sukūrė dėl mūsų. Dar daugiau, problemą galima paversti galimybe. Indėnai gali būti paversti darbo jėga ir tarnais.
Tačiau tikriesiems misionieriams kilo klausimas – ar tai ką nors turi bendra su autentiška misionierių veikla? Jie nerimavo, kad tokie metodai tik atbaido indėnus nuo Dievo. Jie sulaukė paaiškinimo, kad indėnai, dėl to, kad visą laiką gyveno toli nuo civilizacijos, neturi išplėtotos racionaliosios sielos. Jie yra tarsi neišbaigti žmonės ir ta sistema, kurią europiečiai kuria naujajame pasaulyje, yra iš tiesų dovana jiems, nes ji skirta perkeisti jų mąstymą, gyvenimo būdą, įpročius, iš chaoso pereiti į tvarką ir tada jau galima kalbėti apie tikrą jų evangelizaciją.
Valjadolide vykę debatai buvo apie tai – kiek indėnai gali būti traktuojami, kaip visaverčiai žmonės? Jų orumą gynė dominikonas vienuolis. Tai noriu pabrėžti, nes dažnai sukarikatūrintai tvirtinama, kad Bažnyčia esą buvo ir yra visuoinių žmogaus teisių įsisąmoninimo stabdis. Tikrai taip nėra.
Kitas dalykas, kad ginčas apie indėnus turėtų mums priminti nepatogią tiesą, kad per visą Bažnyčios istoriją vis iškildavo abejonės, ar kuri nors žmonių grupė yra visaverčiai žmonės, ar su tais, kuriuos traktuojame, kaip nusidėjėlius, galima elgtis kaip su žmonėmis. Nors jau ne kartą citavau apaštalą Paulių, kuris sakė, kad nėra nei žydo, nei graiko, nei vyro, nei moteres, nei vergo, nei laisvojo, bet tik sesės ir broliai Kristuje, tačiau mūsų nuodėmės pažesta prigimtis vis pasiūlo kokias nors ribas šiai įžvalgai. Ar tai būtų žydai, ar indėnai, ar juodaodžiai, ar musulmonai, ar netikintieji, ar homoseksualūs žmonės, ar kairiarankiai, ar dar kurie nors.
Plačiau apie tai, ką dabar pasakiau, klausykite at skaitykite papildomoje medžiagoje, kurią galite rasti www.astuntojidiena.lt. Ten taip pat, kaip jau minėjau, galite rasti net po šešias medžiagas dvejose cikluose “Būti Petro įpėdiniu” ir “Vienuolystės ištakos ir raida Viduramžiais.”
Ten rasite pasakojimą ir apie, mano galva, labiausiai trikdantį popiežių istorijos epizodą, kai buvo surengtas vadinamas Palaikų procesas. Spaudžiant vienai galingai ir įžeistai romiečių šeimai buvusio popiežiaus Formaoo kūnas, kuris jau buvo palaidotas, regis, devynis mėnesius, buvo iškastas, pasodintas į popiežiaus sostą ir jam surengtas teismas. Jis buvo nuteistas, jam buvo nukirsti tris pirštai, kuriais paprastai teikiamas laiminimas, tada kūnas į įmestas į Tiberį. Ten jis pateko į žvejų tinklus, jie labai nustebo, kad kūnas nesugedęs ir nusprendė, kad tai tik parodo buvusio popiežiaus šventumą. Įpykusi minia nuvertė teismą suorganizavusį popiežių.
Man asmeniškai sunku patikėti, kad tai ne išsigalvojimai, bet istorijos faktai ir tai pasakojimas apie pirmąjį tūkstantmetį, kai, regis, nebuvo nei to dabarties pasaulio, kurį esą tiek sugadino visokie liberalai ir ateistai. Ironizuoju, nes mes, krikščionys, labai dažnai pamirštame, kad didžiausios grėsmės ateina iš vidinės tamsos, o ne iš išorės priešų.
Taip pat tuose cikluose pasakoju apie Didžiąją schizmą, kai vienu metu Vakaruose buvo net trys savo teisėtumu įsitikinę popiežiai, apie atsistatydinusį popiežių Celestiną V, apie tai, kad popiežius Bonifacas atgaivino labai gražią Jubiliejaus tradiciją, kuri, deja, turėjo ir tamsią pusę, nes šio popiežiaus buvo sumanyta pirmiausia, kaip būdas surinkti kuo daugiau pinigų. Net ne tiek Šventajam Sostui, kiek sau ir savo giminaičiams. Taip pat pasakoju ir apie didžius popiežius, kuriems pavyko atverti Bažnyčia Šventosios Dvasios veikimui.
Tai, ką sakau, nėra puslapio www.astuntojidiena.lt reklama, nes, tiesą sakant, man asmeniškai nėra kokio nors privalumo, jei jūs naudositės šia medžiaga. Parengiau ją, nes man atrodė svarbu pasidalinti tuo, kąs amn įdomu. Be to nemėgstu palikti “baltų dėmių” ir man norisi pateikti geriau daugiau medžiagos, iš kurios patys galite atsirinkti, kas svarbu ir įdomu, o ne perlėkti per temas, nepaliekant įrankių į jas paties, jei tik yra noro, gilintis.
Kitoje paskaitoje, kurioje judėsime jau prie Tridento susirinkimo, kuris sukūrė tą katalikybės pavidalą, kuris didelės dalies šiandienos katalikų traktuojamas, kaip “tikroji” Tradicija. Taip pat neišvengiamai vienu svarbiausiu žodžių bus “reforma”. Jis Bažnyčioje skamba jau nuo septinto amžiaus, o bent nuo vienuolikto amžiaus pabaigos tampa vienu populiariausių motyvų. Tiesa, galima teigti, kad reformuoti ir gydyti įvairius vidinius Bažnyčios skaudulius sekėsi labai lėtai ir banguotai, todėl teko atlaikyti Liuterio sukrėtimą. Sąžiningai vertinant, nekelia abejonių, kad jis kėlė labai svarbius ir teisingus klausimus. Diskutuoti galima nebent dėl to, kaip jau citavau Džoną Niumeną – ar Liuteriui nepritrūko kantrybės?
Viduramžių kontekstas
Pradėkime nuo konteksto, Praėjusiame susitikime susitelkėme į Rytų ir Vakarų krikščionybės tradicijas, jų atsiskyrimą, išsiskyrimą ir tolimą viena nuo kitos, išlaikant viltį, kad abi jos įteka į Amžinybės vandenyną. Šiandien noriu dar kartą priminti du istorinius veiksnius, kurie, kaip teigiau, turėjo įtakos atstumo tarp katalikybės ir ortodoksijos didėjimui.
Jei Bažnyčios gimimas ir jos išsiskleidimas pirmiausia buvo siejamas su žydais ir romėnais, o po Konstantino Didžiojo krikščioniško pasaulio plėtra didele dalimi sutampa su Romos imperijos plėtra, tai vėliau situacija dramatiškai keičiasi ir šie pokyčiai susiję su islamo atsiradimu, stiprėjimu ir ekspancija pirmiausia rytinėje Romos imperijoje pusėje, taip pat su Vakarų Romos žlugimu ir tautų, vadinamų barbarais, antplūdžių Vakaruose.
Kai šiandien sakome, kad gyvename sparčių pokyčių pasaulyje, nepamirškime, kad istorijoje jau buvo ne viena epocha, kurioje atrodė viskas radikaliai keičiasi ir nėra likę jokių įprastų atramų.
Antroje pirmojo tūkstantmečio pusėje vyksta slinktys, kurios leidžia kalbėti apie pasaulį “iki” ir “po”. Pavyzdžiui, tai, kaip šiandien mes skirstome pasaulį, radikaliai skyrėsi nuo to, kaip pasaulį suvokė žmonės prieš pusantro tūkstantmečio.
Šiandien neretai kalbama, kad praeityje lieka europocentrinė krikščionybės samprata. Daugelio mūsų sąmonėje būtent Europa yra tapusi krikščionybės lopšiu, net jei ir racionaliai pripažįstame istorinius faktus, kad Europa, kaip ir pati Vakarų civilizacija yra krikščioniškas darinys. Ir kalbu ne vien apie dvasinę, religinę dimensiją.
Būtent krikščionybė suformavo tai, ką galima vadinti Vakarų civilizacijos gramtaiką, kalbant ir apie institucijas, elgesio modelius, materialinę kultūrą. Vakarų civilizacija yra krikščionybės dirbtuvėse perkurtas barbarų genčių pasaulis. Teisinga būtų pridurti, kad tuo pačiu Vakarų civilizacija yra tas sūnus palaidūnas, kuris pabandė išsižadėti savo namų ir leistis į savarankiškas klajones. Iššūkis šiuolaikinei Bažnyčiai – kaip būti Tėvu, o ne vyresnėliu broliu iš Evangelijos alegorijos. Šiandien neretai nuogąstaujama, kad gyvename betėvystės kultūroje, tačiau yra pagunda mokytis ne iš minėtos alegorijos Tėvo, bet vyresnėlio brolio.
Taigi, norint suprasti pasaulį, kuriame atsidūrė Romos imperijos valstybine religija tapę ir šios imperijos griūtį išgyvenę krikščionys, turime kalbėti apie du naujus veikėjus: musulmonus ir karingas pagonių tautas.
Islamas yra viena iš trijų Abraomo religijų. Kitos dvi- judaizmas ir krikščionybė. Visose trijose Abraomas yra patriarchas ir tikėjimo tėvas. Islamo, kaip religijos, pradininkas yra 570 m. gimęs pranašas Muchamedas.
Islamas savęs nesuvokia, kaip tik dar vienos religijos tarp kitų. Nors jis turi arabišką tapatybę, bet tik todėl, kad tikrasis Dievas taip nurodė, ir islamas yra į visuotinumą nusitaikiusį religija. Tai siekis, kad visi pasaulio žmonės taptų Alacho išpažinėjais ir gyventų pagal jo nurodytas taisykles, Musulmonai arabai buvo ryžtingai nusiteikę plėsti savo pasaulį. Jie nebuvo nusiteikę asimiliuotis, integruotis – pasaulis turėjo būti užkariautas ir būti islamizuotas. Tai musulmonų pareiga. Sakau ne demonizuodamas ar kritikuodamas, bet pabrėždamas, kad misijinis aspektas islame dar stipresnis nei krikščionybėje. Kitas dalykas, jei krikščionybė akcentuoja inkultūraciją, tai islamas neatsiejamas nuo perkūrimo pagal save.
Taigi situacija VII amžiuje labai keičiasi. Arabai plėtė savo pasaulį ir nebuvo nusiteikę aaimiliuotia, integruotis į naujas erdves, bet viską, kas užkariauta, turėjo būti islamizuota.
Irakas, Iranas, Egiptas, Sirija, Turkija – šiandien tai mažiau ar daugiau radikalaus islamo kraštai, tačiau dar VI amžiuje tai buvo krikščioniškas arealas. Čia vyko svarbiausi Bažnyčios susirinkimai, gimė didelė dalis Bažnyčios tėvų.
633 m. musulmonai įžengia ir sparčiai nukariauja Siriją, prasideda muslmoniško pasaulio plėtra.
638 m. užimama Jeruzalė.
732 m. Puatjė mūšis. Karolis Martelas sustabdo musulmonų invazija. Europos išgelbėjimas. Musulmonas nepavyksta patekti į Vakarus, tačiau jie vis labiau įsitvirtina Rytuose.
Tai, ką Samuelis Huntingtonas yra pavadinęs civilizacijų susidūrimu, jau bent kartą vyko ir iki šiol tas konfliktas veikia mūsų tarpreliginius santykius.
Agresyvaus islamo grėsmė vertė Bizantiją jaustis gynybiškai. Nieko keisto, kad čia įsitvirtino apgultos tvirtos mentalitetas ir nostalgija praeičiai. Bent jau antrojo tūkstantmečio pirmoje pusėje Bizantijoje šlovės laikai buvo tapatinami su praeitimi, o ateityje laukė tik sudėtingi išbandymai. Galima sakyti, kad Rytų krikščionybė bando išsaugoti tas teritorijas, kuriose kažkada buvo įsitvirtinusi ir mažiau akcentuoja misijų svarbą. Vakarų krikščionybė, priešingai, vis labiau pabrėžia savo misijas
Islamas galėjo tapti veiksniu, kuris padeda vėl susijungti Rytų ir Vakarų Bažnyčioms, tačiau krikščionių karinė santalka nebuvo veiksminga. Pačioje Europoje buvo daug vidinių konfliktų ir Bizantijos reikalai tikrai neatrodė svarbiausi. Kita vertus, trukdė ir niekada neišblėsęs nepasitikėjimas tarp ortodoksų ir katalikų. Ortodoksams vakariečiai buvo prasčiokai ir barbarai, o vakariečiams ortodoksai pasipūtę intrigantai.
Po Konstantinopolio žlugimo Rytų krikščionybė buvo praktiškai atkirsta nuo Vakarų. Nieko keisto, kad pastangas sugražinti bendrystę keitė stereotipai ir didėjantis priešiškumas.
VI-X a. (iki pat XIV a.) Evangelijos skelbimas barbarų tautoms. Krikščionių misionieriai nešė ne tik tikėjimą, bet ir tam tikrą kultūros kanoną, gyvenimo būdą. Viduramžių tautų krikštas buvo masinis procesas. Valdovo krikštas automatiškai reiškė ir jo pavaldinių krikštą. Krikštijami žmonės labai dažnai net nesuprato tos tikėjimo formulės lotynų kalba, kuri buvo kartojama. Toks masinis krikštas reikalavo ilgo katekizacijos proceso.
Ir čia svarbus esminis skirtumas tarp barbarų pagonių ir arabų musulmonų. Tikrai nesakau, kad nebuvo pagonių genčių, kurios buvo prievartą krikščioninamos. Mes apie save esame sukūrę tokią istoriją, nors, atsirandant iki tol cenzūruotoms detalėms istoriografijoje, galima teigti, kad baltų genčių ir kryžiuočių karas religiniu pagrindu gerokai hiperbolizuotas. Tačiau didžiausios gentys, kurios nukariavo Romos imperiją, ne tik neprimetė jai savo dievų, bet mieliau vilkosi krikšto ir naujos civilizacijos marškinius.
Vakarų Romos imperija žlugo 476 m. Galima sakyti, kad nuo to laiko Vakarų Bažnyčia įžengia į naują epochą – kuri ir suformuluoja tą Vakarų civilizaciją, kokią šiandien mes ją pažįstame.
Tuo metu Chlodvigas suvienija jėga salijų frankus ir tai tampa Prancūzijos istorijos pradžia. Primenu, kad Prancūzija teisėtai vadinama vyriausia Bažnyčios dukra. Svarbiausiu įvykiu tapo Chlodvigo krikštas, kuriam jis ryžosi po pergalės prieš alemanus, esą buvo davęs tokį įžadą. Krikšto data 496 metų Kalėdos. Krikštas vyko Reimse ir, kaip teigiama, kartu pasikrikštijo tūkstančiai Chlodvigo elitinių karių. Nors Chlodvigo žmona Klotilda buvo kanonizuota, kaip šventoji, jos vyras tokio pagerbimo nesulaukė. Jis buvo itin žiaurus ir klastingas. Panašu, kad krikščionybė jam pirmiausia buvo laimėti padedanti religija.
VIII a. pabaigoje. Karolis tampa vienvaldžiu galingiausios Vakarų valstybės valdovu. Teko atrasti labai įdomų apibūdinimą, kad būtent Karolis yra tas Genčių Mozė, kuris išvedė jas iš barbariškumo. Čia turimas omenyje ir taip vadinamas Karolingų atgimimas, tas kultūrinis sąjūdis, kuris pirmiausia susijęs su Viduramžių vienuolynais, kurio dėka buvo išsaugota didelė dalis Antikinio kultūros paveldo, taip pat padėti pamatai tolimesniam civilizacijos vystymuisi.
Naujosios civilizacijos pamato svarbiausiais kūrėjais tapo vienuoliai. Logiška, kad šv. Benediktas Nursietis buvo įvardintas, kaip vienu iš Europos globėju.
Tačiau pabandykime struktūruoti pasakojimą, nebūtinai pasikliaudami chronologija, t.y. nepaisydami to, kas buvo anksčiau, o kas vėliau.
Todėl pradėsiu nuo kryžiaus žygių, kurie turėjo labai daug įtakos santykiams tarp tautų, atnešė daug naujovių į Vakarus, tačiau iš esmės negali būti vadinti sėkmingais.
Tikrąją sėkmės istorija galima vadinti švietimo sistemos atkūrimą Vakaruose. Tai vienas iš tų variklių, kuris judina mūsų civilizaciją ir šiandien, kad ir vis labiau strigdamas.
Trečias dalykas – Didžioji erezija. Katarų iššūkis, kuris yra simptomatiškas, nes atskleidžia taip pat ir vidines Bažnyčios problemas, susijusias su Europos katekizacija. Beje, gal pamenate, kai popiežius Benediktas XVI, jau XXI amžiaus pradžioje atkakliai kartojo mintį, kad – nors misijos yra labai svarbu, tačiau nepamirškime, kad šiandien būtina to arealo, kuris kultūriškai vis dar vaizduojamas, kaip krikščioniškas, naujoji Evangelizacija.
Ketvirtas dalykas – būtų nesąžininga neskirti dėmesio pašvęstajam gyvenimui, nors, kaip jau sakiau, yra papildomas ciklas šiai temai. Tikrai nebandysiu pateikti jo santraukos, tačiau dar kartą kartoju – būtent vienuoliai buvo tie, kurie leido Europai išlikti krikščioniška ir sukūrė tvarius europietiškos civilizacijos pagrindus.
Piligrimystė ir kryžiaus žygiai
Pradėsiu nuo to, apie ką jau užsiminiau praėjusioje paskaitoje, apie kryžiaus žygius. Tai svarbi transformacija krikščionių savimonėje, nes, prisiminkime, kad pirmųjų amžių krikščionys buvo kritikuojami būtent už tai, kad griežtai atsisako tarnauti Romos kariuomenėje. Po Konstantino Didžiojo pokyčių situacija keitėsi, tačiau liko tendencija, kad krikščionys nepuola, bet tik ginasi. Popiežius Leonas Didysis pagarsėjo tuo, kad sugebėjo, susitikęs su barbarų kariuomenių vadais, net du kartus atkalbėti juos nuo Romos šturmo.
Kita vertus, iš genčių suformuota ir savo tapatybę formuojanti Europa nebuvo taikinga. Istorikai pabrėžia, kad vienas iš veiksnių, kuris skatino popiežų Urboną II apsispręsti už kryžiaus žygio idėją, buvo tai, kad jis matė tą verdančią viduje energiją, kurią reikėjo kažkur nukreipti. Buvo vilties, kad kryžiaus žygiai nukreips Europos riterius nuo vidinių kovų.
Pirmaisiais krikščionybės amžiais Kristaus sekėjai gyvena persekiojami ir laukdami antrojo Kristaus atėjimo. Situacija keičiasi ketvirtame amžiuje ir natūralu, kad pradeda formuotis naujos krikščionių praktikos. Vienas iš jų – piligrimų grupės, kurios keliauja į Šventąją Žemę. Gana ilgą laiką tai gerokai labiau būdinga Rytų krikščionims. Didesne dalimi dėl geografinių veiksnių. Tiesa, Bažnyčios tėvų reakcija į tokią piligrimystę nevienareikšmiška. Šventasis Augustinas joje įžvelgia prietaringumo apraiškas, taip pat ir Jonui Auksaburniui ar Grigaliui Nisiečiui tai atrodo išsidirbinėjimas. Viena vertus, Šventajame Rašte nėra priesako keliauti į Jeruzalę, kita vertus, kaip pabrėžė šv. Grigalius, Jeruzalė nei labai graži, nei galinti dvasiškai pamokyti.
Tačiau jau V amžiuje piligrimystė į Jeruzalė tampa vis madingesnė. Yra paskaičiuota, kad pačioje Jeruzalėje V a. pabaigoje gyveno tiki dešimt tūkstančių gyventojų, tačiau buvo mažiausiai penki šimtai prieglaudų, kurios buvo skirtos pernakvoti atvykusiems piligrimams.
VI amžiuje gausėja piligrimų srautas iš Vakarų, kurie atplaukia jūra.
Ir paskui ateina tam galas. 636 m. į Palestiną įėjo musulmonų armija. Dar po dviejų metų Jeruzalė buvo užimta. Prasideda pasakojimai apie užpultus, apiplėštus ar net nužudytus piligrimus.
Kaip tik tuo metu piligrimystė įgauna vis naujus impulsus. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje labai išpopuliarėja atgailaujanti piligrimystė į Jeruzalę. Susidarė apmaudi situacija, kad piligrimų srautas į užkariautą Jeruzalę tik didėjo, tai reiškė, kad daugėjo ir aukų.
Taip pat nepamirškim, kad tai buvo laikas, kai popiežiaus institucija susidūrė su rimtomis problemomis. X amžiuje tenka išgyventi labai skaudų ir atgrasų pornokratijos laikotarpį, kai popiežiai buvo užvaldyti gašlumo, o paskui sekė popiežių, kurie buvo imperatoriaus marionetės, laikotarpis. Be to XI amžiaus vidurį įvyksta ortodoksų ir katalikų kaktomuša, kai abi pusės atskiria kitą nuo Bažnyčios ir prakeikia.
Tai visas pluoštas veiksnių, kuris paskatino popiežių Urboną II – 1095 m. lapkričio 27 d. pasakyti garsiąją kalbą nuo specialios pakylos prie Klermono tvirtovės.. Popiežius gavo Bizantijos imperatoriaus Aleksejaus Komino laišką. Imperatorius meldė vakarų kunigaikščius, surinkti kariuomenę ir ateiti pagalbon. Grėsmę kėlė į islamą atsivertę turkai seldžiukai. Musulmonai jau buvo užėmė Jeruzalę ir buvo visai netoli Konstantinopolio. Imperatorius laiške aprašė musulmonų žvėriškumus prieš piligrimus, taip pat baimes, kas bus, jei bus užimtas Konstantinopolis.
Prasidėjo didžiausia mobilizacija, bent jau nuo Romos imperijos laikų. Popiežius turėjo ir dar vieną priežastį – Europą vargino feodalų tarpusavio rietenos, dabar galima buvo nukreipti bendrą energiją prieš kitą priešą, suvienyti Vakarus.
Popiežiaus kvietimas į kryžiaus žygį turėjo tirštą teologinį padažą. Tai buvo pirmasis kvietimas krikščionims vienytis, ginant Šventąją žemę. Tai buvo pateikta net ne kaip karo, bet maldos veiksmas. Visiems kryžiaus žygių dalyviams buvo pažadėti atlaidai. Čia reikėtų pabrėžti, kad tai nėra tas pats, kas visų nuodėmių atleidimas ir užtikrinimas, kad jie būtinai pateks į Rojų. Tačiau tai buvo pristatyta, kaip dalyvavimas Dievo misijoje ir, akivaizdu, kad jis nuskaistina ir apvalo.
Dar šventasis Augustinas suformulavo krikščioniškos teisingo karo doktrinos principus. Turi būti teisėta priežastis, kilni intencija, teisėtas autoritetas skelbia karą ir jis turi būti kariaujamas iš meilės. Didžiausia grėsmė karo yra ne fizinė mirtis, bet pasidavimas neapykantai.
Popiežius dar pabandė kryžiaus karą pateikti kaip tam tikrą piligrimystės ir maldos veiksmą. Galima diskutuoti apie tai, kiek tokie pateisinimai pagrįsti, bet labiau apgailėtina yra tai, kad neapykantos, žiaurumo ir gobšumo karuose buvo labai daug. Daugiau nei kilniaširdiškumo ar rūpesčio sielos išganymu.
Šiandien mums sunku įsivaizduoti, kaip XI amžiaus pabaigoje surengti plačią informacinę ir mobilizacinę kampaniją? Taip pat nepamirškime, kad kryžiaus žygis buvo itin daug pinigų reikalaujantis sumanymas. Riteriui reikėjo šarvų, ginklų, bent vieno karo žirgo, taip pat žirgo jojimui, Karo žirgai kainavo labai brangiai. Taip pat riteriui reikėjo tarnų, drabužiai, palapinė, įvairios atsargos, Taip pat riteriams reikėjo kažkaip užtikrinti pragyvenimą savo šeimoms, kol jie bus žygyje.
Popiežius Urbonas II ragino turtingiausius kryžiuočius finansiškai padėti tiems, kurie turi mažiau. Kol nebuvo bankų, svarbiausi skolintojai Europoje buvo vienuolynai.
Per dvylika mėnesių nuo popiežiaus kalbos šimtas tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų pasirengė žygiuoti. Dvasiniu žygio lyderiu tapo vyskupas Ademaras. Kita esminė figūra buvo Raimondas iš Tulūzos,
Didžiausia Pirmojo žygio grupė buvo valstiečiai: daug moterų ir vaikų. Vėliau ši grupė buvo pavadinta Valstiečių kryžiaus žygiu. Vadovavo Dykumos Petras. Jis buvo labai mažo ūgio, todėl buvo vadinamas Mažuoju Petru. Negražus ir labai atkaklus. Jojo tik ant asilo, nevalgė mėsos ar duonos, bet tik žuvį ir vyną. Buvo įkvepiantis pamokslininkas. Minia jį, nes noriu pabrėžti tą religinį įkarštį, kuris tikrai buvo kryžiaus žygiuose, nors ten tikrai buvo visko.
1096 m rugpjūčio 15 d. žygis prasidėjo. Reikėjo palaukti, kol sunoko derlius, nes kitaip armija neturėtų ko valgyti kelyje.
Konstantinopolio imperatorius visai nelaukė tokios reakcijos į savo laišką. Jis galvojo, kad jam atsiųs didelį būrį samdinių, o ne sulauks kryžiaus žygio su būriai vargšų ir būriais princų. Imperatoriui visi jie atrodė pavojinga minia barbarų. Taip pat ir kryžiuočiai paniekinančiais žvelgė į Konstantinopolio elitą, nes jiems tai atrodė intrigantais.
Kryžiuočiai sėkmingai kovojo, tačiau, kai reikėjo smogti turkų armijai, Bizantijos kariuomenė neatvyko pagelbėti. Bizantijos imperatorius galvojo, kad nėra prasmės keliauti į Jeruzalę, nes ji neturi strateginės reikšmės. Todėl jo kariuomenė neprisijungė prie kryžiuočių.
Pradėjus kryžiaus žygį nebuvo apmąstyta, kas bus, kai Šventoji žemė pereis į jų kontrolę. Buvo manoma, kad tuo turės rūpintis Aleksijus Kominas, Bizantijos imperatorius. Tačiau jis nebuvo suinteresuotas ginti Šventąją Žemę.
Todėl 1099 m. buvo įsteigta Jeruzalės karalystė. Pirmuoju jos valdytoju tapo Gotfridas Bulonietis. Karūnuotis jis atsisakė, tvirtindamas, kad negali užsidėti aukso karūną ten, kur Kristui buvo uždėtas erškėčių vainikas.
Kai buvo užpulti piligrimai ir net trys šimtai žmonių, kaip teigiama, nužudyti. Du Pirmojo žygio veteranai nusprendė, kad reikia sukurti gynėjųs. Taip prasidėjo Tamplierių ordino istorija. Tai buvo keliasdešimt riterių grupė, kuri pradėjo vadinti ordinu, nors neturėjo nei Regulos, nei patvirtinimo. Vienas iš steigėjų po kurio laiko grįžo į Europą rinkti narių. Jis užsitikrino Bernardo Klerviečio paramą. Vėliau šis ordinas labai keitėsi ir baigė gyvavimą tragiškai ir ta baigtis apipinta įspūdinga konspiracine teorija.
Tačiau man svarbiau pabrėžti kelis dalykus. Pirmiausia kryžiaus žygiai visiems laikams pakeitė musulmonų ir Vakarų krikščionių santykius. Tapome priešai ir tas priešiškumas buvo perduodamas per kartų kaitas. Kitas dalykas kryžiaus žygiai atnešė į Europą daug dalykų, kurie čia iki tol nebuvo žinomi. Pavyzdžiui, šachmatai, įvairūs gydymo menai ir t.t.
Apmaudžiausia, kalbant apie kryžiaus žygius, kurie šiaip jau galėtų kelti pasididžiavimą, kaip solidarumo ir drąsos, pasiaukojimo išraiška, buvo tai, kad praktiškai visi žygiai virsdavo baisybėmis, plėšimu ir egzekucijomis. Karas nebūna, deja, kilnus. Gali būti kažkiek kilnių riterių, tačiau bendras vaizdas atgrasus.
Kryžiaus žygiai galiausiai neišlaisvino Šventosios Žemės, tapo viena iš Bažnyčios traumų, dėl kurios ji buvo labai kritikuojama nuo Apšvietos laikų, taip pat, deja, nesugražino harmonijos į ortodoksų ir katalikų santykius. Veikiau, priešingai.
Praėjusią paskaitą minėjau ketvirtą kryžiaus žygį, kai buvo nusiaubtas Konstantinopolis. Taip pat dar derėtų priminti ir tai, kad buvo kryžiaus žygis prieš eretikus Prancūzijoje, buvo mažesni kryžiaus žygiai taip pat ir prieš Europos pagonis, prieš baltus. Tačiau čia jau tokios miniatiūrinės didžiųjų žygių kopijos.
Pačioje kryžiaus žygio idėjoje yra buvimo pasaulyje, bet ne iš pasaulio motyvas, tačiau praktikoje buvo gerokai per daug galios ir prievartos. Nemanau, kad derėtų demonizuoti šiuos žygius. Musulmonai buvo labai agresyvus ir kėlė pavojų. Kita vertus, Bažnyčia buvo to meto visuomenės dalis ir kryžiaus žygius, kaip ir inkvizicija, turėtų būti interpretuojami konkrečiame istoriniame kontekste.
Švietimo sistema: proto ir tikėjimo harmonija
Vakarų švietimo sistema, nors joje turime nemažai sąvokų paveldėtų iš Antikos pasaulio, pavyzdžiui, „pedagogika“, yra išskirtinai Bažnyčios kūrinys ir jos formavimasis glaudžiai susijęs su vienuolijomis. Gali atrodyti paradoksalu, kad vienuoliai, kurie, pasak šiuolaikinės sampratos, tarsi emigruoja iš pasaulio.
Jonas Kasianas Marselyje vienuolyno mokyklą įsteigė jau 404 m. Tačiau tikras postūmis, transformacija įvyko benediktinų dėka, kurie labai akcentavo išsilavinimo svarbą. Dera atkreipti dėmesį, kad valstybinės mokyklos Vokietijoje ar Nyderlanduose atsirado tik XIII amžiuje.
Natūralu, kad pirmosios mokyklos buvo skirtos labiau išmokti skaityti ir rašyti lotyniškai, kalbos daugiausia buvo mokoma per Šventojo Rašto tekstą. Tiesa, taip pat ugdomas žmogaus charakteris. Tuo pat metu ugdomi ir dvasininkai, vienuoliai, kad šie galėtų imtis katekizacijos.
Kalbant apie švietimo sistemos atkūrimą, žavi mastas ir atkaklumas, nes prie daugelio vienuolynų ir katedrų miestuose buvo kuriamos mokyklos. Vyko tikras Apšvietos projektas.
Antrojo tūkstantmečio pradžioje -universitetai.
Universitetai – tai nebuvo tiesioginis Bažnyčios projektas. Joks Bažnyčios autoritetas negali būti vadinamas jų pradininku.
Universitetu buvo vadinamas ne pastatas ar vieta, bet mokytojų ir mokinių bendruomenė, Jis reiškė nė daugiau, kaip grupė žmonių. Studium generale. Pilnas universitetas turėjo turėti ne mažiau kaip keturis fakultetus: menų, teisės, medicinos ir teologijos. Tačiau ne visi universitetai siekė būti pilnais. Italijos universitetai labai akcentavo jurisprudenciją ir mediciną. Universitetas turėjo savo valdymą, nuosavybę ir privilegijas. Bolonijoje viskam vadovavo ir organizavo studentai, Paryžiuje – dėstytojai ir studentai. Bolonija visada buvo laisva nuo Bažnyčios kišimosi ir dažnai reikšdavo kritišką poziciją.
Egzistavo trys moksliniai laipsniai: bakalauras, licenziatas ir magistras arba daktaras. Gildijos terminais: mokinys-pameistrys- meistras. Egzaminas – tai buvo tezių pateikimas ir jų gynimas.
Salerno medicinos mokykla Pietų Italijoje buvo įkurta IX amžiuje, Bandė sintezuoti arabų, žydų, bizantiečių medicinos žinias. Tapo svarbiu medicinos žinijos centru. Čia galėjo mokytis tiek vyrai, tiek moterys. Mokykla įsikūrė vienuolyne. Pagal legenda. Graikų piligrimas Pontijus atvyko į Salerno miestą. Buvo audra ir jis susitiko sužeistą italų keliautoją. Netrukus į tą pačią vietą atkeliavo žydas Helinas ir arabas Abdela. Jie visi apžiūrėjo keliautojo žaizdas. Jie visi, kaip pasirodė, turi gebėjimų gydyti ir todėl nutarė suvienyti jėgas ir sukurti čia medicinos įstaigą ar mokyklą. Įtaka pradėjo mažėti tik tada, kai buvo įsteigta Neapolio medicinos mokykla.
Curriculum studiorum buvo 3 metais logikos ir penki metai medicinos, taip pat metai praktikos su patyrusių mediku. Buvo studijuojami senovės medicinos tekstai, taip pat buvo tobulinamas chirurgijos menas.
Paryžiaus universitetas buvo teologijos pasididžiavimas. Dar 1518 m. Liuteris, protestuodamas prieš Kajetaną, išsakė norą, kad jo mokymas būtų analizuojamas Paryžiaus universitete, nes šis esą yra mokslų šventovė. XV a. teisės buvo gerokai apkarpytos. Per didžią Vakarų schizma universitetas pasiūlė net tris sprendimo galimybes, kaip atkurti Bažnyčios vienybę.
Bolonijos universitetas buvo išskirtinai įkurtas pasauliečių, kurie norėjo gilintis į Romėnų teisę. Tik vėliau čia pradėta studijuoti ir kanonų teisė. Studentų bendruomenė buvo sprendimų priėmėja. Jie rinkdavo nedidelę tarybą, kuri turėjo spręsti kasdienius klausimus.
Būtent su Bolonijos universitetu daugiausia galima sieti kanonų teisės išplėtojimą. Tai išskirtinis pasiekimas, kai šalia pasaulietinės teisės išplėtojama nuosekli religinės teisės sistema.
XII a. Džiovanis Gracianas, vienuolis kamaldulis Bolonijoje dėstė teisę. Jis surinko ir susistemino kanonų teisės normas. Jo darbo sudėtingumą nusako jau pats jo pavadinimas – Nesuderinamų kanonų suderinimas. Šį darbą sudaro trys dalys ir keturi tūkstančiai skyrių. Skyriai ir poskyriai baigiami komentarais, kuriuose Gracianas bandė panaikinti kanonų teisės aktų prieštaravimus. Gracianas į veikalą įtraukė apaštalinių konstitucijų, dekretalijų, kanonų ir Bažnyčios tėvų veikalų citatų; naudojosi Anzelmo Lukiečio, Burchardo Vormsiečio, Ivo Šartriečio sudarytais kanonų rinkiniais. Tai buvo įspūdingas darbas, kuris, aišku, vėliau buvo tobulinamas, pildomas, bet iki šiol vadinamas tikru darbštumo ir racionalumo stebuklu.
Kai pasakojau apie Bažnyčios ir valstybės santykius Rytų Bažnyčioje, pabrėžiau simfonijos principą. Labai dažnai jis buvo intuityvus ir situatyvus, o Vakaruose turime susistemintus kanonus, kuriais galima remtis, brėžiant ribą tarp Bažnyčios ir karaliaus valdžios. Kalbant apie Viduramžius, nedera sakyti tarp bažnytinės ir pasaulietinės valdžios, nes VA monarchai tikrai su tuo nesutiktų. Jie buvo Viešpaties pateptieji, Dievo įgaliotiniai vykdyti Jo valią monarchams patikėtoms bendruomenėms. Visiškai sekulairios politinės valdžios samprata jau yra modernių laikų tvarinys, kuris įsitvirtina po Prancūzijos revoliucijos.
Kalbant apie universitetus, dar būtina paminėti Anglijos mokslo šventoves. Oksfordas – skirtingai nuo Paryžiaus modelio, jis įsikūrė miestelyje, kuriame nebuvo katedros. Beje, yra legenda, kad Oksforde kilo riaušės tarp vietos mokslininkų ir miestiečių, todėl dalis mokslininkų pabėgo ir įsikūrė Kembridže.
Oksfordas pradėjo stiprėti XII amžiuje, kai Anglijos karalius nusprendžia drausti anglams studijuoti Prancūzijoje ir jiems telieka rinktis vietos universitetus.
Universitetai tapo intelektualų kalviais ir svarbiausia į naują lygmenį pakėlė Bažnyčios mokymo studijas. Beje, turėjo įvykti lūžis, kol vieni svarbiausiais universitetų dėstytojais tapo vienuoliai, nes pradžioje į juos universitetuose buvo žvelgiama kritiškai. Tačiau vėliau didžioji dauguma dėstytojų ir studentų Viduramžiais tampa būtent vienuoliai. Cistersų ordine galioja taisyklė, kad kiekvienas narys privalo studijuoti.
Kalbant apie švietimą, itin svarbus buvo šv. Tomas Akvinietis, gyvenęs XIII amžiuje, kurio įžvalgos apie proto ir tikėjimo santykį tapo pamatinėmis tolesnei teologijos raidai. Jis tvirtino, kad teisingas protas negali prieštarauti teisingam tikėjimui, nes abu yra Dievo dovanos. Pats Tomas Akvinietis buvo ypatingas ir didis mąstytojas, tačiau tenka pripažinti, kad, kaip neretai nutinka, epigonai, mažiau talentingi pasekėjai, dažnai pridaro daug bėdos. Turiu galvoje, kad labai diskutuotina, kiek Bažnyčiai buvo gerai, kai joje vyravo neoscholastinis mąstymo būdas. Bažnyčios dokumentų kalba siekė būti kuo tikslesnė, tačiau tai turėjo savo kainą – ji tapo vis sunkiau suprantama ir hermetiška. Nors po Antrojo Vatikano susirinkimo matome pokyčius, tačiau iki šiol dažno Bažnyčios dokumento kalba labai specifinė. Ji kažkuo primena į neviltį varančią eurobiurokratų kalba, nes abiem atvejais sąvokos dėliojamos kaip formulės ir rašoma taip, kad paskui reikia daug talento pateikti tai suprantama ir įtaigią, aiškiai suvokiamą kalba.
Jau gerokai vėlesnė švietimo plėtros Vakaruose banga buvo susijusi su Jėzaus draugija. Lietuvos švietimo sistema buvo sukurta jėzuitų, kaip ir Vilniaus universitetas. XVI-XVII amžiuose jėzuitai buvo tikras švietimo sistemos stuburas.
Šiuo požiūriu, absurdiška kalbėti apie tamsią ir prieš protą kovojančią Bažnyčią, nes būtent Bažnyčios institucijų dėka Europa tapo išsilavinusia. Tiesa, tai vyko palaipsniui – per Karolingų renesansą, per XII-XIII amžiaus Bažnyčios pastangas, vėliau per reformatorius ir kontrreformatorius.
Taip pat noriu pabrėžti, kad ir socialinės atjautos bei solidarumo sistema taip pat buvo sukurta Bažnyčios. Todėl, kai Europoje prasidėjo „naujosios tvarkos“ kūrimas per Prancūzijos revoliuciją ir kitas pervartas, ir buvo nacionalizuotas Bažnyčios turtas ir daugybė bažnytinių organizacijų, tai didžiausias smūgis buvo būtent vargstantiems žmonėms, kurie prarado tą įvairiapusę pagalbą, kurią gaudavo.
Šioje vietoje labai svarbu pabrėžti tai, kas šiandien daugumai mūsų atrodo, kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau jis toks tapo tik krikščionybėje.
Net ir kalbant apie judaizmą, regime išrinktosios tautos dominavimą prieš atskirą jos narį. Romos imperatorius taip pat jautėsi vienintelis kiekvieno imperijos nario šeimininkas. Tai perėmė ir feodalinė sistema, kurioje yra siuzerenas ir vasalas. Tiesa, nepamirškime, kad ne tik vasalas prisiekia visišką ištikimybę siuzerenui, bet ir pastarasis įsipareigoja rūpintis visais savo pavaldiniais. Toks „totalus“ santykis tarp valstybės ir piliečio grįžta šiuolaikinėse skaitmenizuotose valstybėse ir čia iš tiesų yra pavojus grįžti į iki-krikščionišką mąstyseną.
Kas keičiasi su krikščionybe ir kodėl Bažnyčia buvo nepatogi net ir, regis, labai religingiems Viduramžių valdovams? Nes ji paskelbia esminę tiesą, kad mes esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio, kad mūsų įsipareigojimas, lojalumas pasauliui yra ribotas. Jau Apaštalų darbuose nuaidi teiginys, kad Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių. Šv. Augustinas parašė labai didelį veikalą apie Dievo ir žmogaus miestus. Kitaip sakant, mes turime taip pat ir Dievo miesto pilietybę ir šia prasme bet kokio žemiško siuzereno, valdovo valdžia mums ribota.
Šiuo požiūriu, krikščionis, nepaisant to, kad dažnai demonstruoja pagarbų santykį su valdžia, meldžiasi už valdovus, tačiau savo esme turi anarchisto užtaisą.
Šis užtaisas pasireiškia įvairiose srityse. Autonomiško universiteto idėja taip pat kyla iš krikščioniškos prielaidos, kad protas yra Dievo dovana. Tai reiškia, kad pastangos atskleisti proto galias ir kliautis juo savo gyvenime negali būti pajungtos kurio nors žemiško galios centro kontrolei.
Taip pat ir mintis, kad mes turime pasirūpinti vargstančiais, kad nevalia teigti, kad Dievo valia tokia, kad jie kęstų, nevalia sakyti – jie esą patys kalti, kad tik jų žemiškas siuzerenas turi jais pasirūpinti, o ne mes. Kiekvienas žmogus yra ir Dievo vasalas, o kiekvienas mes esame tos dievo rankos, per kurias Jis siunčia savo rūpestį. Diaconia arba caritas yra tai, kas radikaliau keičia civilizaciją nei bet kokios naujos institucijos ar technologijų raida.
Deja, yra ir kita medalio pusė. Kai šiandien gyvename to karitatyvinio, tarnaujančio santykio užmaršties laikotarpiu, susiduriame su situacija, kai socialinė rūpybos sistema vis brangsta ir kartu tampa nerangi, netaikli ir neretai paprasčiausiai nesugebanti tirpdyti skurdo ir kančių.
Bažnyčia ir jos bėdos
Jau Grigalius Didysis, gyvenęs VII amžiuje, tvirtino, kad pasaulis pražilo ir paseno, kad viskas nuvyto ir telieka lauktim kada šis išsekęs pasaulis visiškai išsikvėps. Jam nerimą kėlė ir tai, kas vyksta Bažnyčioje, nes krikščionybė, tapusi valstybine religija, labai greitai susidūrė su itin pavojingais gundymais galia ir turtu.
Nors apie celibatą dvasininkams prabilta jau Elvyros sinode III amžiuje, tačiau seksualinis palaidumas labai ilgą laiką išliko klero problema. Jau nekalbu apie pornokratija vadinamą laikotarpį, kai viena moteris, sugebėjo būti popiežiaus meilužė, kito popiežiaus mama ir dar trečio popiežiaus močiutė. Gašlumas ir godumas buvo tari nuodai.
Bažnytinės pareigybės buvo pasipelnymo ar, bent jau, galios įtvirtinimo šaltinis. Jos buvo pardavinėjamos ir paveldimos. Tragiškiausia, kad tai buvo smūgis sielovadai būtent tada, kai jos ypatingai reikėjo.
Kai šiandien kalbama apie Bažnyčios krize, turėtume susimąstyti, kad per visą Bažnyčios istoriją tokių krizių buvo tikrai ne viena. Kai gilinuosi į Bažnyčios istoriją, vis labiau suprantu, koks nuostabus yra Jėzaus pažadas, kad pragaro vartai nenugalės Bažnyčios. Šis pažadas tikrai nereiškia, kad galime būti abejingi, apatiški ir mums neturi skaudėti dėl žaizdų ir problemų. Veikiau jis skatina sakyti taip: kiekvienas padarykime tai, ką galime, ir pasitikėkime Viešpačiu, kad jis padarys kitką.
Dažnai tam, kad galėtų pagerėti, prieš tai turi dar pablogėti.
XII amžiuje Vakaruose pradėjo sparčiai gausėti naujo judėjimo, kuris metė iššūkį Bažnyčiai, pareikšdamas, kad ji susidėjo su Šėtonu, šalinininkai. Šis judėjims vėliau buvo pavadintas Didžiąją erezija, nes vienu metu Prancūzijoje daugiau nei pusė visų gyventojų buvo jo pasekėjai. Tai buvo katarai, išvertus iš graikų kalbos jų pavadinimą – “švarieji”. Jie dar vadino save geraisiais krikščionimis.
Katarų iššūkis iškilo gana netikėtai. Apie juos nelabai kas buvo žinoma ir staiga pas bent kelis vyskupus apsilanko delegacijos žmonių, kurie vadino save katarais. Apsilanko ne tam, kad pretenduotų į įbažnytinimą, norėtų įrodyti ištikimybę Bažnyčios mokymui. Jie veikiau veikia kaip misionieriai, kurie praneša apie save ir pasiūlo.. atsiversti.
Vakaruose iškilo alternatyva Bažnyčiai, turinti savo struktūras ir daug pasekėjų. XII amžiuje Prancūzijoje tų pasekėjų būta daugiau nei turėjo Bažnyčia.
Kuo jie patraukė? Jie atmetė liturgiją, hierarchiją, sakramentus ir, svarbiausia, tą trikdantį puošnumą bažnyčių. Jie pripažino tik iniciacijos ceremoniją, po kurios galėdavai tapti tikinčiuoju. Šios pakopos judėjimo nariams nebuvo keliami ddieli reikalavimai, jie galėjo gyventi pasaulyje ir nelabai kuo skyrėsi nuo kitų savo amžininkų. Tačiau buvo kita kategorija – šventieji. Tai jau buvo judėjimo nariai, kurie priima consolamentum – tai tokia ceremonija, kai tikinčiajam ant galvos uždedamas Šventasis Raštas, o ant peties ranka. Jokio vandens krikšto.Tik, kaip buvo tikima, Šventosios Dvasios dovanų gavimas. Šventieji jau turėjo būti griežti asketai. Beje, tik jie galėjo patekti į dangų, nes tikintieji, kurie netapo šventaisiais, vėl turėjo atgimti naujam gyvenimui ir naujai pastangai. Daug kam patiko jų paprastas dualizmas apie blogio ir gėrio kovą. Tačiau svarbiausia – jie ėjo į žmones, pamokslavo, aiškino savo tikėjimą ir dar buvo paprasti, gyveno tuo, kuo tikėjo.
Daug žmonių Europoje, nors ir buvo priėmę krikštą, nejautė tikro priklausimo Bažnyčiai. Būta daug parapijų be kunigų, vyskupijų be vyskupų, labai retai galima buvo išgirsti tikrą pamokslą. Ir dar – didelė dalis klero buvo įsitraukę į pasaulietinės galios reikalus. Katarai traukė ir savo egalitarizmu, kuris buvo labai patrauklus valstiečiams ir paprastiems miestiečiams.
Tiesa, reikia pripažinti, kad būta politikos elemento. Prie katarų prisijungė dalis Prancūzijos provincijų kunigaikščių, nes tai buvo jiems galimybė siekti autonomijos nuo Prancūzijos karaliaus.
Popiežius Inocentas III net buvo paskelbęs kryžiaus žygį prieš katarus – tiksliau, prieš albigiečius, kaip šie buvo vadinami Prancūzijoje. Jis tęsėsi labai ilgai ir buvo itin kruvinas. Teigiama, kad jo metu žuvo ne mažiau kaip pusė milijono žmonių, kad yra ypatingai didelis skaičius. Net sunkiai įsiviazduojamas tiems laikams.
Dar dvi priemonės, kurios padėjo įveikti katarus, buvo švietimo sistemos stiprėjimas ir elgetaujantys ordinai, pirmiausia, dominikonai ir pranciškonai. Kaip vėliau Jėzaus draugija tapo alternatyva reformatams, taip ir elgetaujantys ordinai tapo svarbiausia alternatyva katarams.
Pašvęstasis gyvenimas
Atsiranda tada, kai pradeda sklaidytis įsitikinimas, kad paruzija jau čia pat. Taip pat vyksta svarbūs pokyčiai ir Bažnyčia tampa madinga. Ji keičia pasaulį, tačiau kartu vis labiau įsitvirtina jame. Nieko keisto, kad atsiranda žmonėms, kurie baiminasi pasaulio žvangesyje prarasti savo vienovę ir išsibarstyti. Žodis vienuolis, kilęs ir “monos” – vienovė.
Labai simboliška, kad vienuoliškasis gyvenimas prasideda Egipte, kuris Senajame Testamente yra ypatinga vieta. Viena iš prasmių – apsivalymo erdvė. Egiptas minimas Šventajame Rašte 750 kartų. Santykiai tarp Izraelio ir Egipto visada buvo ne vienareikšmiai. Viena vertus tai buv o vergystės šalis, iš kurios Mozė išvedė savo tautą. Kita vertus, tai buvo vieta, į kurią buvo galima pasitraukti nuo pavojaus. Čia labai svetingai buvo sutiktas Abramas, taip pat Šventoji šeima. Tai prieglobsčio ir kartu pavojaus vieta.
Praktiškai panašiu metu formuojasi du svarbiausi keliai, kurie išlieka per visą Bažnyčios istoriją: anachoresis ir koinonia. Anachoresis – reiškia išsilaisvinimą, isšsigryninimą ir atsitraukimą. Koinonia – tai bendrystė, kuri subrandinama gyvenant kartu ir kartu mokantis sekti Kristumi. Į koinonia orientuota vienuoliškoji kryptis vadinama cenobitine.
Jei Dykumos tėvų pradininku įprasta vadinti šv. Antaną, tai cenobitinės krypties pradininkas yra šv. Pachomijus. Labai simboliška, kad pašvęstasis gyvenimas užgimsta Egipte.
Taip pat labai svarbi dykumo simbolika. Tai išbandymo erdvė, kurioje nukrenta visos kaukės. Kaip parodė šv. Antanas – sunkiausia yra susitvakyti su vidine dykuma. Tačiau, kai atrandama vienovė, kai įvyksta vidinis virsmas, anachoretai imasi tarnystės, mentorystėss ir, kaip rašo šv. Antanazas. Dykuma virsta tikru vienuolių miestu.
Stulpininkai yra puikus buvimo pasaulyje, bet ne iš pasaulio simbolis. Gal net per daug tiesmykas. Tai buvo asketai, kurie daug metų gyveno ant kolonų. Jie visiškai priklausė nuo aplinkinių malonės, kurie atnešdavo maisto. Taip pat jie pamokslavo, dalinosi išmintimi, subrendusia ant stulpo.
Pašvęstasis mokymas visada yra dirbtuvės ir reikalauja disciplinos, pastangų, tačiau klausimas – ar būtinai jis turi būti siejamas su ypatinga askeze? Vienareikšmio atsakymo tikrai nėra
Pašvęstasis gyvenimas užgimsta Rytuose ir pirmasis vienuolis Vakaruose simboliškai vadinamas šv. Martynas Turietis. Tačiau ryškiausia figūra, be jokios abejonės, yra šv. Benediktas iš Nursijos ir jo Mont Kasino vienuolynas ant didingo kalno. Būtent su Benediktu siejama vienuolystės, kaip Opus Dei – Dievo darbuotės – idėja. Taip pat veikiausiai daugelis esate girdėję benediktinišką prinicpą – ora et labora (melstis ir dirbti). Tiesa, jei būti tiksleniems, principas buvo veikiau trigubas: melstis – skaityti – dirbti.
Benedikto regula, vis kažkiek modifikuojama, tampa pavyzdine Vakaruose. Modeliu ir kitiems vienuolynams. Beje, tos modifikacijos labai skirtingos. Pavyzdžiui, Kliuni vienuolijos labai porientuotos į giedojimą, liturgiją, garbinimą, o cistersai savo ruožtu bando alkcentuoti paprastumą visame kame. Cistersai bando kiek sugriežtinti regulą, taip pat atsiranda interpretacijų, kur daugiau dėmesio skiriama tylai, kontempliacijai. Tačiau esmė ta pati – kasdienis kantrus bendrystės su Kristumi auginimas. Skirtingai nuo anochoretų, benediktiniškos vienuolijos labai akcentuoja stabilumo ir įsivietinimo svarbą. Vienuolija jiems tampa Dievo sukurto pasaulio mikrokosmosu.
Toks stabilumas yra palankus kūrybai ir karitatyviniam rūpesčiui. Prie vienuolynų steigiamos prieglaudos, ligoninės, mokyklos.
Dar viena labai svarbi pašvęstojo gyvenimo srovė yra elgetaujantys ordinai. Jie gali atrodyti visiška priešingybė benediktiniškai tradicijai. Idealas – evangelizuojantis, pamokslaujantis ir pas žmones einantis vienuolis. Dominikonai tapo puikiausiai pamokslininkai. Pranciškonai liudijo paprastumo ir neturto džiaugsmą.
Tai XII-XIII amžiuje gimęs atsakas į laiko ženklus. Į pasaulį keliaujantis vienuolis, liudijantis Amžinybę, yra labai svarbus veiklus simbolis. Niekas tiek nenusipelnė pamokslo, kaip katekizacijos priemonės, sugrįžimui į Bažnyčia, kaip dominikonai. Taip pat šis ordinas padovanojo ir didžiausią teologą Tomą Akvinietį.
Dar ryškesnis atrodo šv. Pranciškus ir jo pasekėjai. Yra graži legenda, kuri paaiškina tikrai stulbinantį dalyką, kodėl popiežius Inocentas III priėmė ir susižavėjo apskurusiu Pranciškumi, kai šis atvyko į Romą, prašydamas leidimo steigti broliją. Nes esą popiežius sapnavo pranašišką sapną, kai griuvo Laterano bažnyčios sienos ir vienuolis, tokiu pat apdaru, kaip Pranciškus, neleidžia sienai sugriūti. Popiežiui susitikimas su Pranciškumi buvo pranašystės išsipildymas.
Kuo svarbus Pranciškus? Pirmiausia savo neturto traktavimu. Neturtas jam nėra askezė, savęs apribojimas, bet veikiau džiaugsmo šaltinis, kai išsivalai viską, kas gali užstoti Jėzų. Paprastumas ir neturtas jam buvo ne aukos, bet džiaugsmingo sekimo kelias. Labiausiai Pranciškų kankino ne tai, kaip jis gyveno, bet santykiai su broliais, kurie juo sekė, bet vis prarasdavo pasitikėjimą neturtu. Beje, būtent Tridento susirinkimas jau XVI amžiuje panaikino Pranciškaus griežtai gintą draudimą Mažesniesiems broliams neturėti vienuolynų, kaip nuosavybės. Ilgainiui dingo ir labai griežtas draudimas priimti piniginę auką. Pranciškus buvo įsitikinęs, kad galima priimti tik maistą ir rūbus. Tiesa, jis pats priėmė dovanų.. kalną, bet tik dėl to, kad tai buvo kažkas neįsivaizduojamai didelio.
Viduramžiai paliko įvairius pašvęstojo gyvenimo kelius. Tačiau ilgainiui didžiausia alternatyva tapo benediktiniško tapo vienuolynai ir elgetaujantys ordinai. Reikėjo sulaukti Jėzaus draugijos, kad būtų paskelbtas veiklios kontemliacijos principas. Tai jau buvo visai naujas pašvęstojo gyvenimo raidos etapas.
Jei norime suprasti Viduramžių jėgą, turime žvelgti būtent į vienuolius. Labai svarbu buvo ir tai, kad Benedikto regula tapo cenobitinio gyvenimo modeliu. Tai, kad tokio modelio nebuvo ortodoksų kraštuose, ilgainiui tapo iššūkiu ir problema. Pabaigai dar vienas dalykas – šiandien mums sunku įsivaizduoti vienuolių skaičių Viduramžiais, nes mes gyvename labai pasiketiusioje visuomenėje. Pasak Piterio Heršo, didžiausio pakilimo metu būta apie puse milijono vyrų ir moterų, kurie buvo pasirinkę pašvęstajį gyvenimą. Kalbame apie “kūrybinę mažumą”, kuri sudaro kiek daugiau nei nuošimtį bendro gyvenimo skaičiaus. Šiandien pašvęstojo gyvenimo atstovų skaičius Europoje nepalyginamai mažesnis.
Bendrais bruožais paie Viduramžius tiek. Akivaizdu, kad tai eskizas ir atskleisti tik kai kurie profiliai. Pilnesnį vaizdą gali padėti susidaryti jau mano minėta papildoma medžiaga.
About the Author
