Tai įvadinė paskaita kursė Mažojoje akademijoje. Pavadinau jį: Būti pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio: laiko ženklų skaitymo pratybos. Įvadinėje paskaitoje bandau pateikti gaires ir tai, kas, mano supratimu, turėtų geriau padėti suprasti šio kurso žinią.
Garso įrašas: https://audio.com/andrius-navickas/audio/mmmmm
- Kodėl laiko ženklai yra svarbūs?
Antrojo Vatikano Susirinkimo pastoracinėje Konstitucijoje Gaudium et spes teigiama, kad Bažnyčia visuomet privalo ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Gali atrodyti keista, kad, siekdami Amžinybės, turėtume dairytis į laiko šokio figūras.
Tai nereiškia, kad mes turime pritaikyti savo tikėjimą prie nuolat kintančių madų ar padaryti jį socialiai patogiu. Tačiau tikėjimas nėra ideologija, abstrakčių tiesų rinkinys, perduodamas iš kartos į kartą. Tai santykis ir susitikimas su Išganytoju, kuris visada labai konkretus ir įsikūnijęs laike.
Nėra abstraktaus tikėjimo, kaip nėra abstraktaus žmogaus. Klausimass – Ką reiškia būti krikščionimi šiandien? – visuomet aidi unikalioje situacijoje. Dievas mums kalba per laiką ir jo ženklus.
Jis taip kreipėsi į Abramą, kuris išskubėjo į Pažadėtąją žemę, kuris nebuvo kurčias reikalavimui atiduoti tai, kas brangiau už viską, paaukoti Izaoką.
Jis taip kreipėsi į Saulių, kuris skubėjo į Damaską persekioti nazarėnų (taip prašalaičiai vadino Jėzaus iš Nazareto pasekėjus.)
Jis taip kreipėsi į puošeivą Pranciškų, besivaikantį pasaulio tuštybių.
Jis taip kreipiasi į kiekvieną iš mūsų.
Kūrėjas kalbasi su mumis per ženklus, simbolius, susitikimus, konkrečius įvykius. Trims išminčiams Jis dovanoja kelią rodančią Betliejaus žvaigždę, Pranciškui atsiuntė raupsuotąjį, Ignacui artilerijos sviedinį prie Pamplonos.
Kaip tvirtina popiežius Benediktas XVI, kiekviena karta turi savo užduotį, keisdama pasaulį. Kiekviena karta keliauja po kitokį pasaulį. Kiekvienas iš mūsų, kaip taikliai priminė Motina Teresė, turi atpažinti savo Kalkutą, savo misiją.
Krikščionybė yra ne teorija, bet praktika. Jėzus niekur nėra sakęs, kad jam reikia gerbėjų – teoretikų, bet prašė būti Jo sekėjais. Ne dėl kokio nors įnorio, bet dėl to, kad yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas.
Šv. Ignacas Lojola, padovanojęs vieną svarbiausių krikščioniškos praktikos knygų “Dvasinės pratybos”, rašė, kad ne tik mūsų kūnui, bet ir dvasiai reikalinga reguliari mankšta, kad mūsų dvasiniai raumenys nesuglebtų. Išdrįsiu pridurti, kad pratybos reikalingos ir laiko ženklų atpažinimui. Pirmasis jų tikslas – išsklaidyti tuos vaizdinius, kurias primeta mums dabartinė epocha. Antras – ugdyti kantrybę ir atvirumą klausytis ir išmintį atpažinti, ką į Tradiciją įaugusi žinia man kalba čia ir dabar?
Laiko ženklų atpažinimas nereiškia, kad paprasčiausiai reikia pataikauti “laiko dvasios” madoms. Tikėjimo sudabartinimas neturi nieko bendro su socialiniu konformizmu. Nieko keisto, kad trys išminčiai Mesijaus pradžioje ieškojo rūmuose, tačiau ten nieko nerado. Jiems reikėjo atmesti stereotipus, kad galėtų priimti Betliejaus žvaigždę, kaip gairę. Nepamirškime ir to, kad, kai jie atrado Kūdikį, jie paskui grįžo jau kitu keliu. Laiko ženklų atpažinimas keičia gyvenimų kryptį.
Apibendrinimas: Laiko ženklų skaitymas reikalauja pastangų ir gebėjimo atsispirti mados vėjams. Laiko ženklai yra kartu ir Dievo būdas mūsų ieškoti. Amžinybė nėra vegalinis laikas ateityje, tai praeities-dabarties-ateities santalka.
- Pasaulis?
Gyvename technokratinio mąstymo dominavimo epochoje, kai pasaulis suvokiamas tarsi fabrikas, o mes tarsi jo sraigtelis. Šioje perspektyvoje aiškiai yra atskirtos praeitis – dabartis ir ateitis. Praeitis yra nuvertinama, nes istorija traktuojama kaip progresas, kuriame mes vis labiau užvaldome pasaulį ir auga mūsų manipuliavimo tikrove galimybės. Mes trokštame totalios pasaulio kontrolės ir esame įtikinti, kad svarbiausia kuo daugiau “išspausti” iš pasaulio. Na, o ateitis esą yra išskirtinai mūsų įnorių projektas.
Tai iš esmės skirtingas požiūris, nei, pavyzdžiui, Antikos epochoje. Aristotelis: kiekviena būtybė juda link savo tikslo, savo vietos, kaip išsipildymo. Gilės tikslas yra ąžuolas. Tai, kad gilė virsta ąžuolų nėra atsitiktinumas, tai jos išsipildymas.
Aristotelinis mąstymas yra teleologinis. Teleologija – tai tikslingumas, įsikinimas, kad pasaulis turi tikslą ir auga link jo, išpildo jį savyje. Pasaulis suvokiamas kaip sodas, kuriame viskas vyksta natūraliai ir mums tereikia gyventi kata physis (gr. Lietuviškai tai skambėtų – gyventi pagal gamtą ar prigimtį.)
Krikščioniška perspektyva skiriasi tiek nuo Antikinio natūralizmo, tiek nuo modernaus determinizmo (technokartinio mąstymo). Pagrindinė prielaida šiam skirtumui – KITO perspektyva. Pasaulis yra sukurtas iš meilės ir yra žmogaus ieškantis Kūrėjas. Istorija kuriama per santykį. Ji yra veikiau dialogas nei monologas.
Kita vertus, žmogaus maištas įskėlė prigimtį ir ji prarado natūralumą bei meilės jėgą. Mes jaučiamės nublokšti, o ne tyčia sukurti. Pastangos savimi pasirūpinti labai dažnai virsta savidestrukcija.
Žmonijos istorija tapo Išganymo kelione. Taip, tai kelionė į išsipildymą, tačiau jis yra susitikimas su Kitu, kalbant Giesmių giesmės metaforomis, tai jau yra meilės šokis, kai pagaliau susitinka du mylimieji: įsimylėjęs Dievas ir Jo išrinktoji – Bažnyčia, kaip kelio bendruomenė.
Idant norime suprasti, kas krikščioniui yra pasaulis, svarbu pabrėžti, kad tai labai skiriasi tiek nuo šiuolaikinio gamtamokslio, tiek nuo nuo antikinio natūralistinio požiūrio į gamtą. Šioje vietoje itin svarbu pereiti nuo daiktavardinio prie veiksmažodinio mąstymo, nuo erdvinio mąstymo prie laiko klausymosi.
Antikinis žmogus mato ir stebi pasaulį, kaip tą tvarumą, kuris atsilaiko kisme. Antikos filosofija gimsta iš klausimo – kodėl kažkas išlieka? Kas yra tas arche (pradas), kuris sukuria tvarumą, suteikia būčiai struktūrą? Antikos filosofai apmąsto esinį, tą, kuris būva. Būties erdvė čia itin svarbi. Pasaulis aprėmpiamas rega, ji įsiskverbia į būtybes, esinius, įžvelgia esmę.
Biblijos mąstyme Kūrinija yra savo esme įvykis. Pasaulis sukurtas iš nieko. Archė (antikine prasme) yra ne kažkokia pasaulio savybė, bet veikiau ta Kūrėjo meilė, kuri pakviečia būti.
Įvykis kaip veiksmažodis.
Būtis kaip veiksmažodis.
Žmogus kaip veiksmažodis. Kaip tas, kuris būva kelyje.
Gal nuskambės paradoksaliai, bet kelyje laikas yra svarbiau nei erdvė. Todėl nenuostabu, kad ir Dievo karalystė nusakoma kaip jau ir dar ne, o ne kaip štai čia, bet ne ten. Prisikėlimas jau perkeitė tikrovę ir įrėmino pasaulio istoriją – nuo sukūrimo iki išsipildymo Naujojoje Jeruzalėje. Pasaulis yra tas laikas, kai mes esame kelyje. Tačiau, nors ir esame kelio žmonės, mes ne klajojame, bet einame link tikslo, link susitikimo.
Būti pasaulyje.. Tai taip pat labiau apie laiką (tarp nuopuolio ir paruzijos; Antrojo Kristaus atėjimo; tarp Prisikėlimo ir Sugrįžimo).
Kai sakau būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio, turiu galvoje ne tik užduotį, bet ir faktą. Pirmųjų kartų ar net amžių krikščionys vadino save šventaisiais. Jiems tai nebuvo arogantiška pretenzija. Taip, viena vertus, šventumas yra leidimas išsipildyti savyje Dievo svajonei, tačiau taip pat galima sakyti, kad šventumas yra jau mums padovanotas per Įsikūnijmą ir Prisikėlimą. Jis yra ne tik siekinys, bet taip pat ir įsikūnijusi tikrovė – jau ir dar ne.
Tai, kad mes esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio, yra antropologinė tiesa apie žmogų. Jei jos nepriimame, išduodame patys save.
Apibendrinimas: Tikrovė yra veiksmažodis. Taip pat ir pasaulis. Būti pasaulyje yra žmogaus lemtis. Mes esame laike panirusios būtybės. Tačiau mūsų namai Amžinybė.
- Krikščionybė kaip praktika
Tiesa, čia nesunku nuslysti į pagundą, kuri yra žinoma, kaip pelagijinizmas ir apie kurią dar kalbėsime kiek plačiau. Tai įpareigojimas žmogui, pasitelkiant jau, įgyvendinti pašaukimą į dar ne. Teologine kalba, tai santykio tarp darbų ir malonės nuteisinime klausimas. Kliovimasis darbais aktyvuoja pavojingą nusipelnimo orientacijos virusą. Mums nereikia nusipelnyti Dievo meilės. Mes esame sukurti iš Jo meilės. Taip pat mes negalime patys išsioperuoti ir išgydytis savo prigimties per darbus ar kokias technikas. Tai Dievo malonės dovana.
Kita vertus, malonės įsiliejimas žmogaus gyvenime visada yra dialogas. Dievas niekada neprimeta savęs tam, kas gyvena iliuzija, kad yra kažkas svarbiau nei malonė, kas bando vidinę tuštumą u žpildyti galia. Idant Dievo malonė galėtų pagimdyti mumyse naują žmogų, mūsų vidus turi tapti lopšiu, ola, o ne sandėliu ar viešbučiu, kuriame nieka mėra vietos arba kur patys jaučiamės kaip prašalaičiai. Gyuvename trečiuoju asmeniu.
Malonės priėmimas yra veiksmas, kelias, perkeičiantis įvykis, galima sakyti, kad tai mūsų dalyvavimas opus Dei (Dievo darbuotėje – labai gražus Lietuvos benediktinų pasiūlytas šios sąvokos vertimas.)
Krikščionybė nėra instrukcija, kaip vartoti Dievą, tai visuomet praktika – būti krikščionimi – tai keliauti į susitikimą su Dievu. Dievas ne tik leidžiasi randamas, Jis ieško mūsų. Tačiau, idant jį sutiktume, visada reikalingas ir mūsų judesys: ar tai būtų piemenys, skubantys pamatyti gimusį kūdikį, ar neregys, drįstantis užkalbinti Jėzų, ar Marija, Kanos vestuvėse besirūpinati, kad baigėsi vynas.
Laiko ženklai yra tarsi Betliejaus žvaigždė, per kurią mus kalbina Amžinybė. Tačiau jų skaitymas, klausymasis, užuodimas yra jau mūsų atsakas.
Apibendrinimas: Būti krikščionimi – tai dalyvauti Dievo darbuotėje (Opus Dei).
- Tradicija kaip gramatika
Kiekvienas žmogus yra unikalus asmuo ir kiekvienas turime savo ypatingą santykį su Dievu, Jo veikimo mūsų gyvenime istoriją. Tačiau taip pat galima kalbėti ir apie tam tikrą krikščionybės gramatiką, kurią perteikia Apreiškimas, kurią puoselėja, saugo ir skelbia Bažnyčia. Ši gramatika mus sujungia į Kelio bendriją.
Mano įsitikinimu, tai, ką įvardiju, kaip gramatika, yra ta pamiršta grandis, be kurios mes pasmerkiame save kraštutinumams tarp tam tikro modelio privilegijavimo ir laikymosi į jį įsikibus ir nuostatos “viskas tinka”. Gramatika nepanaikina mūsų laisvės išsakyti tai, ką norime, ir tuo pačiu padeda susikalbėti. Gramatika disciplinuoja, tačiau ši disciplina nėra prievarta, bet veikiau dovana. Kristaus sekėjai labai skirtingi, nes krikščionybė nėra uniformos primetimas, bet veikiau pastanga išskleisti kiekviename iš mūsų esančią Kūrėjo svajonę. Kita vertus, yra tam tikra egzistencinė gramatika, kuri leidžia intuityviai suvokti ar ravionaliai atrasti, kad tam tikras elgesys yra sąžinignas ir teisingas.
Vienas iš būdų įžodinti tai, ką vadinu egzistencine gramatika, galima vadinti tai antropologine sąranga, yra prigimtinio įstatymo sąvoka. Graikiškai prigimtis ir gamta aprėpiami ta pačią sąvoka PHYSIS. Tai nėra kažkas nepajudinamo, sustingusio, bet yra vidinė logika, kuri mums leidžia sakyti, kad tam tikras elgesys atitinka prigimtį, o tam tikras – ne. Prigimtinio įstatymo balsas mūsų viduje yra sąžinė.
Ji tikrai nėra reliatyvi. Tačiau labai panašus veiksmas skirtingose situacijose gali turėti itin skirtingą prasmę. Abraomas, pasiryžęs paaukoti Izaoką – tai niekaip negali būti universalizuota ar paversta taisykle. Kaip ir Pranciškus Bernadone, išsirengiantis nuogai, atsižadantis tėvo, apsivelkantis Neturtu. Šv. Tomas Moras, kai buvo kalėjime ir ruošėsi mirties bausmei, buvo paklaustas kito pareigūno, kuriam buvo dilema, ar pasirašyti lojalumo karaliui aktą, galimai besikertantį su ištikimybe Bažnyčiai, atsakė: mano sąžinė man aiškiai sako, kad, jei pasirašysiu, prarasiu amžiną gyvenimą; tačiau klausykis ne tiek manęs, kiek savo sąžinės ir to, ką ji pasakys.
Popiežius Benediktas XVI, rašydamas apie pirmųjų amžių kankinius Kristaus sekėjus, pabrėžė, kad nė vienas tikras krikščionis kankinys nemirštaa už idėją ar ideologiją, bet už asmenį. Tai nėra ideologinis fanatizmas, bet principas, kad nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už artimą atiduoti.
Tiesą sakant, krikščionybė suteikė egzistencinei gramatikai ypatingą subtilumą, nes jei Antikos pasauliui physis (prigimtis) yra persmelkta Logoso racionalumo, yra dėsningumas, kurį griežtai saugo Dikė, nepermaldaujamas teisingumo pradas, tai krikščionybėje per Atpirkimą tapdami sesėmis ir broliais Kristuje, turime ypatingą gramatiką, kurioje teisingumas suauga su meile.
Vienas iš būdų geriau atpažinti krikščionybės gramatiką – gilintis į Tradiciją, kuri yra gyva, besiskleidžianti, stiprinanti ir padedanti suprasti Dievą, save, pasaulį, kuriame gyvename. Kaip rašė popiežius Benediktas XVI, Tradicija yra tarsi srauni upė, kuri mus plukdina į Amžinybę. Tradicija tarsi veidrodis ir meilus stumtelėjimas. Tačiau Tradicija nėra paprasčiausiai pasakojimas apie tai, kas jau įvyko, tai nėra konkrečių veiksmų instrukcija, kurią reikia išmokti atmintinai. Tradicija – tai dalyvavimas, priėmimas laiko trekybiškumo (to, kad Amžinybė skleidžiasi per praeitį, dabartį ir ateitį, to, kad kiekvienas gyvename nuo Sukūrimo ir Paskutinio teismo.)
Krikštas – tai durys į Tradiciją. Per krikštrą mes įaugame į kelio bendriją. Į Bažnyčią. Tačiau krikštu Dievo darbuotė tik prasideda. Yra gražus posakis, kad krikštykla yra tarsi įsčios, kur gimsta naujas žmogus. Gimsta pasaulyje, bet ne pasauliui, Šis ne pasauliui reiškia ne pasaulio paniekinimą, bet faktą, kad Amžinybė pranoksta tą žemišką kelionę, kurioje kiekvienas dalyvaujame. Mūsų gyvenimas žemėje ir Amžinybė tikrai nėra priešingi poliai, tai veikiau panašu, kaip lašas ir jūra. Kiekvienas lašas yra jūros dalis, tačiau jūra netelpa viename laše.
Apibendrinimas: Mes gimstame pasaulyje, bet ne pasauliui. Mūsų užduotis – atpažinti tą egzistencinę gramatiką, kuri leidžia išlaikyti atvirumą Amžinybei, gyvenant praeinančiam laike.
V. Amžinybės užmarštis
Ankstyvojoje krikščionybėje gyvavo tvirta nuostata, kuri vėliau kiek išbluko, kai įsitvirtino kūdikių krikšto tradicija, kai atsirado valstybės, save įvardijančios, kaip krikščioniškos: niekas negimsta krikščionimi, juo galima tik tapti. Per krikštą ir per egzistencinį apsisprendimą.
Didžiausias pokytis, lyginant dabartį su ankstyvąja krikščionybę: paradoksalui, bet mes žemišką savo laiką pradėjome vertinti labiau nei Amžinybę.
Šiandienos problema ne tik tai, kad yra daug žmonių, kuriems krikščionybė yra istorinis reliktas, antikvariatas, kuris gali žavėti paslaptingais ritualais, tačiau pirmiausia yra kultūrinio, o ne egzistencinio sando dalykas. Didelė dalis krikščionių, kurie rimtai vertina Bažnyčios autoritetą, kuriems tikėjimas padeda įveikti krizes ir ribines situacijas, nebando gilintis į Tradicijos lobyną, nes yra įsitikinę, kad visiškai pakanka paviršutiniško, fragmentiško įkrikščioninimo per homilijas, viešumoje pasirodančius madingų dvasininkų interviu ir tai, ką išmoko iš tėvų vaikystėje ar per tikybos pamokas, kelias pamokėles parapijoje.
Šioje vietoje labai svarbu pabrėžti, kad neturiu intencijos paskaitose (kurias suvokiu veikiau kaip pokalbius tam tikra tema) sudėlioti “teisingus” atsakymus. Mano tikslas – priminti labai svarbius klausimus, kuriuos per par pastaruosius du tūkstančius metų svarstė Bažnyčia, Reikšminga ne tik tai, kokius atsakymus pateikė, bet ir pats atsakymų ieškojimo būdas.
Viena svarbiausių prielaidų, kuria vadovaujuosi: mūsų egzistencinis regėjimas yra pažeistas specifinės kataraktos, kurią teologai vadina “prigimtine nuodeme.”Krikščionybė mums pasiūlo kataraktos operaciją, po kurios tikrovę mes matome skaidriau ir ryškiau. Tačiau niekas, net ir Dievas, negali priversti mus būti atsimerkusiems, ar nesusivilioti tuštybės mugės reginiais, kurie veda prie savęs užmaršties. Kiekvienas renkamės: Amžinybč ar tik laiko fejerverkus, kuriuos žada įsipareigojimas pasauliui.
Tiesa, tai nereiškia, kad Kūrėjas nustoja ieškoti žmogaus. Labai kūrybingai ir atkakliai. Jis beldžiasi per mūsų sutiktus žmones, per situacijas, į kurias patenkame, per ligas, per tai, ką mes aimanuodami priimami, kaip pralaimėjimus ar nelaimes. Nebūtinai prisibeldžia.
Apibendrinimas: Vienintelė tikra nesėkmė – prasilenkti su Kristumi. Jis ieško mūsų, bet ar mes nežiūrime į kitą pusę? Sr mes neieškome kitokių reginių ir kitokios (ne Gyvybės) duonos?
- Išganymo kelionė
Nuopuolis, kaip Kūrėjo ir Kūrinijos susvetimėjimas. Jis pradeda žmonijos istorija, kurią krikščionybė suvokia, kaip Išganymo istoriją – kaip giedama vienoje krikščioniškoje giesmėje: koks didis ir nuostabus yra Viešpats, kuris net iš mūsų nuopuolių nuaudžia dovanas.
Mano įsitikinimu, mūsų epochos pavojus nėra augantis atgrasumas krikščioniškiems ženklams, bet veikiau tas egzistencinis triukšmas, kuriame labai sunku girdėti Dievo kvietimą, kuriame atprantame klausytis, kuriame viskas sulipę ir vis labiau linkstama gyventi “natūraliai”. Svarbu pabrėžti, kad tai savo esme pagoniškas natūralumas, kuris, krikščionybės požiūriu, yra užnuodytas hubris (puikybės) ir tapęs vienmačiu, praradęs vertikalią dimensiją. Tai manipuliuojančių įnorių “natūralumas”, paveiktas rinkodaros ir kitų demonų.
Šiuolaikinio pasaulio triukšme mes atrandame save nublokštus į reklamą (lot. reclamo – rėkiu). Tai yra terpė, kur viską užgožia patogumo pažadas. Tikrovė čaižiai rėkia, todėl užsikemšame ausis ir užsisklendžiame savo burnuluose, todėl apkurstame, todėl pamirštame klausytis.
Senajame Testamente randame nuostabią shalom sampratą. Tai ramybė, bet ne bet kokia, bet “objektyvi”, harmoninga, darni, autentiška. Shalom ilgesys glūdi žmogaus prigimtyje ir yra neištrinamas, tačiau jis gali būti suklastotas triukšme ir įklampinti į egzistencinę tuštumą ar Sizifo prakeiksmą, nuolat ridenant įsipatoginimo akmenį, apgaudinėjant save, kad naujausias modelis, ekstremali pramoga, ypatingas potyris, visagalybės iliuzija gali padovanoti shalom.
Nuopuolis, kaip istorijos pradžia. Istorijos, kuri baigiasi ne visuotine katastrofa, bet nuostabiu triumfu, kuris apreikštas Naujajame Testamenta, kaip Naujoji Jeruzalė.
Nuodėmė į žmonijos istoriją įėjo ne kaip Dievo neigimas, bet kaip suabejojimas Jo geranoriškumu. Pasitikėjimo krizė. Ši abejonė per visą krikščionybės istoriją įgauna įvairiausius pavidalus. Teologijos požiūriu, iš šios abejonės kiaušinio išsirita pirmapradė nuodėmė. Tai tas baimės ir sugriauto pasitikėjimo jausmas, kuris po nuopuolio nuginė Adomą ir Ievą slėptis į krūmus nuo Kūrėjo. Baimė, kuri netrukus peraugo į pavydą ir vedė prie Kaino brolžudiško veiksmo. Tai, ką apaštalai įvardijo: trokštu gero, bet darau blogą. Egzistencinės klausos defektas, be kurio neįmanoma būtų paaiškinti, kaip mes sugebėjome patekti į dabartinio triukšmo situaciją.
Nuodėmė niekada nėra kūrybinga, ji visada griauna. Nuodėmė nėra brokuota prigimtis. Žmogus į ją nupuolė, o ne joje gimė. Gali klaidinti pati sąvoka “prigimtinė ar pirmapradė nuodėmė”, nes gali skambėti, kaip tam tikras Dievo kerštas.
Tačiau pamatinė tiesa yra tai, kad Dievas kiekvieną žmogų sukūrė tyčia. Dievas nekuria šiukšlių, tik šedevrus. Tai, ką vadiname nuodėme, yra susvetimėjimas ne tik su Dievu, bet ir su pačiu savimi. Pamatinis nepasitikėjimas, kuris trukdo Dievo dovanojamą tikrovę, kitus žmones priimti, kaip dovaną.
Grįžtant prie mūsų išganymo kelionės pradžios. Iš Rojaus, Edeno sodo, mes esame ne tiek išvaromi, kiek evakuojami ir ginkluotas angelas pastatomas prie vartų, kad nesugrįžtume, ne dėl to, kad Dievas įsižeidė. Nuodėmė gimdo baimę ir tirpdo pasitikėjimą ir gyvenimas Edene tampa nesibaigiančiu panikos priepuoliu. Tiesa, Pradžios knygoje skaitome itin svarbų dalyką, kalbant apie Dievo ir žmogaus santykį, apie visos žmonijos istorijos prasmę: Dievas nenustoja ieškoti žmogaus ir po maišto. Istorija, kaip Išganymo istorija, tai Dievo pastangos ieškoti žmogaus.
Hebrajiškai “nuodėmės” sąvoka dažnai nusakoma žodžiu (pesach), kurio viena prasmių yra “nepataikyti į tikslą”. Kitaip sakant, nuodėmingas gyvenimas “nepataiko į sėkmę”. Akivaizdu, kad tai radikaliai kitokia sėkmės samprata, nei ta, kuri yra įsitvirtinusi šiandien ir dažnai labiau primena pelėkautus, nei klestėjimą.
Krikščionybė, prieš paskelbdama Gerają Naujieną, konstatuoja niūrią diagnozę. Nuodėmė, kaip liga, virusas, nuodai, kurie žudo viską, prie ko prisiliečia. Net ir tais atvejais, kai, regis, siekiame kilnių tikslų, susimauname ir viską iškreipiame. Esame tarsi programa, į kurią įsimetė virusas. Tačiau tai nesunaikina Kūrėjo meilės ir rūpesčio. Jis ieško mūsų, beldžiasi į mūsų gyvenimo duris ir siūlo net ne grįžti į Edeno harmoniją, bet įeiti į Naujosios Jeruzalės džiaugsmą.
Geroji Naujiena yra tikrai nuostabi ir netikėta. Tiesą sakant, ją ne kartą jau išsakiau. Dievas mūsų nuopuolius paverčia gyvenimo traša ir vietoj bausmės siunčia Išgantyoją, Sūnų, kuris, būdamas tikru Dievu, tapo tikru žmogumi. Jis priėmė žmogaus būtį ir savo Kryžių pavertė mūsų suskilusios prigimties atstatymu, durimis į savo autentišką gyvenimą. Prisikėlimas yra pergalė, kuri įjungia ypatingą režimą: “jau” ir kartu “dar ne.” Vėl tenka griebtis Kelio metaforos. Jėzus sako: aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Prisikėlimas žmogaus būtį perkeičia į kelionę į Naująją Jeruzalę. Mirtis jau nugalėta, Tačiau Kelias kartu yra nuskaistinimo žaizdras ir kiekvienas turime laisvę rinktis patogesnš, sėkmingesnį, tobulesnį maršrutą be Išganytojo. Mes net galime manyti, kad jis seka paskui mus. Kur tai nuves?
Tačiau primiausia apie tai, ką mums, kaip skelbia Geroji Naujiena, laimėjo Išganytojas.
Apr 21,1-4
Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“.
Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo puošnumą. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus sugabenti tautų lobiai ir brangenybės. Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje.
Naujoji Jeruzalė nėra Šventykla ar piramidė, pastatyta iš mūsų nuopelnų. Ji yra atperkamosios Išganytojo aukos vaisius. Dabartiniame egzistenciniame triukšme labai dažnai “pabaigos” sąvoka pateikiama, kaip grasinimas, pralaimėjimas. Tačiau Šventasis Raštas baigiasi žodžiais “Viešpatie ateik” (Maranatha). Krikščionišku požiūriu, pabaiga yra pergalė. Tiesa yra vienas niuansas – mūsų gyvenimo strėlė gali nukrypti nuo tikslo, galime susižavėti klystkeliais ir susikurti sau pragarą.
Nors Kūrėjas turi gerą humoro jausmą, bet tai, kas vyksta kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, yra labai rimta, statymai yra tiesiog nesuvokiamai dideli: Naujoji Jeruzalė arba pragaras. Kaip parašyta Didachėje (Apaštalų mokyme): tėra gyvenimo kelias ir mirties kelias.
Išganymo kelionė – tai sekimas Kristumi ir kartu susitikimas su Kristumi. Tai įaugimas į Amžinybę per laiką. Nes nėra kito kelio į Amžinybę tik per laiką. Tačiau, kai esame sugundomi gręžtis į Amžinybę, nes, tarkim, esą galime tapti laiko valdovai, iš tiesų kuriame pragarą.
Gyvenimas ne muilo opera, kuri būtinai baigisi laiminga pabaiga, bet kvapą gniaužiantis nuotykis, kuriame Kūrėjas mums palieka laisvą valią rinktis. Jis siūlo pagalbą, bet jos neprimeta. Tai reiškia, kad visada išlieka nesėkmės galimybė. Tragedija, kurios niekas negalės sušvelninti.
Viena labiausiai sukrečiančių Naujojo Testamento vietų yra pasakojimas apie vargstantį Lozorių ir turtuolį, kuris jį ignoravo. Po mirties Lozoriaus kančios baigiasi, ašaros nušluostaomos, žaizdos išgydomos ir jis gyvena džiaugsme. Turtuolis, kurio net vardo nelieka, kenčia ir labiausiai nuo troškulio. Jis pats save pasmerkė kančioms, Jis maldauja pagalbos ir gerasis Lozorius net norėtų jam padėti, tada išgirsta atsakymą, kad tarp palaimos ir kančios buveinių yra neperžengiama bedugnė.
Kaip rašo Peter Kreeft, labai svarbu suvokti ir tai, kad pragaras, kaip tikras pralaimėjimas, nėra tai, kas primetama iš šalies. Pragaras – tai žmogiškumo, kaip atvirtumo kitam, praradimas. Tai Dievo nužudymas mūsų būtyje.
Jėzaus pasakojimuose yra konkreti vieta, kuri yra amžinosios kančios simbolis, – Gehenna. Ji yra į pietvakarius nuo Jeruzalės, anapus Šventojo miesto sienų, Ben Hinomo slėnyje. Jėzaus laikais tai buvo savartynas, kuriame to meto žydai degino atliekas. Tai buvo pasibjaurėjimą kelianti vieta, kurios ištakos – pagonių aukuras, skirtas deginti savo vaikams, kaip auką Dievui. Tai buvo auka, kurios, kaip pabrėžiama, Dievas nenorėjo.
Taigi pragaro (Gehennos) ištakos – iškreipta Dievo baimė. Kuri apakina žmones ir verčia juos naikinti tai, kas brangiausia. Vardan susigalvoto saugumo.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad krikščionybė nėra abstrakcijų rinkimys, bet labai konkreti: tikėjimas yra susitikimas su Išganytoju, tai santykis, dialogas, taip pat ir Naujoji Jeruzalė ar Gehenna yra ne idėjos, bet dvi tos pačios Amžinybės pusės.
Apibendrinimas:
Išganymo kelionė – tai sekimas Kristumi ir susitikimas su Juo. Dievas nekuria šiukšlių. Naujoji Jeruzalė ir Gehenna (pragaras) yra dvi Amžinybės pusės.
- Septyni priminimai
- Kiekvienas žmogus yra sukurtas, kaip Dievo šedevras. Kiekvienas esame unikalus ir turime savo santykio su Dievu istorija. Kita vertus, egzistuoja tam tikra šio santykio gramatika. Ji sudaro prielaidas kalbėti apie keliaujančią Dievo tautą, Kelio bendriją, Bažnyčią. Pastarosios misija – puoselėti, perduoti, skelbti šią pamatinę egzistencinę gramatiką, padedančią išsaugoti atvirumą Dievui, sau ir kitiems, kartu išsaugant savąjį unikalumą.
- Nuodėmė yra susvetimėjimas su Dievu ir savimi. Tai, kas apnuodija visus mūsų santykius, pasitikėjimą paverčia baime. Taip pat tai dirva įvairiausioms pagundoms, karikatūriškiems santykiams, iliuzijai, kad esame galingi savo būties šeimininkai.
- Žmonijos istorija – tai Išganymo istorija, tai pasakojimas apie tai, kaip Dievas ieška žmogaus. Būtent taip derėtų žvelgti ir į visą Bažnyčios istoriją, su visomis jos dramomis.
- Būti krikščionimi – tai būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Tai Amžinybės pasirinkimas, veržimąsis į susitikimą su mylinčiu Išganytoju, atmetant viską, kas tokiam susitikimui trukdo.
- Nėra privilegijuoto, idealaus Bažnyčios ir pasaulio modelio, kurį paprasčiausiai reikėtų, keičiantis istoriniam landšaftui, kruopščiai restauruoti. Gerokai tiksliau apie Bažnyčios ir pasaulio santykį kalbėti, kaip apie nuolatinę kūrybą, kurioje svarbu išsaugoti egzistencinę gramatiką, dėmesingai skaitant laiko ženklus.
- Klausytis Dievo, užuosti Jo meilę – krikščionybė neprivilegijuoja regos, kaip Antikinis mąstymas. Šiandien mūsų mąstymas nutolsta nuo Evangelijos ir dėl to, kad pratinamės mąstyti daiktavardžiais, o Evangelijos žinia labiau veiksmažodinė. Būtis, pasaulis, žmogus yra veiksmažodžiai.
- Dievas yra ne metafizinis principas, bet asmuo. Tai reiškia, kad ir mūsų tikėjimas yra neatsiejamas nuo santykio. Artėjimas prie Dievo – tai nėra faktų ar žinių gausėjimas, bet veikiau santykio gilėjimas.
Šventasis Augustinas yra taip apibendrinęs krikščionio kasdienybę:
„Nerimstančius drausminti, mažadvasius guosti, silpnuosius palaikyti, prieštaraujantiems atsakyti, kėslaujančių sergėtis, nemokytus mokyti, tingiuosius akinti, besivaidijančius ramdyti, išdidžiuosius subarti, nusiminusius drąsinti, susipykusius taikinti, vargšams padėti, engiamuosius laisvinti, geruosius girti, bloguosius pakęsti ir – ojoj! – visus mylėti,“ „Evangelija mane gąsdina”
Ar stebina tai, jei šiuolaikiniai žmonės, ilgai pratinti prie laiko fejerverkų, prie triukšmo, nuo kurio apkurstame, su baime ir nepasitikėjimu žvelgia į krikščionybę? Na, o mes dažniausiai jiems pasakojame praeities istorijas ir kalbame apie “tradicines vertybes”, kaip apie tam tikrą uniformą, padedančią nusipelnyti Dievo prielankumą. Tačiau Evangelijos esmė tikrai nėra ta. Tačiau šioje vietoje ir baigiu, nes geriau kažką palikti neišsakyta nei pasakyti per daug. Tikėjimo alkis visada geriau nei persisotinimas religija.
About the Author
