Popiežius Pranciškus
Pateikiame popiežiaus Pranciškaus įžvalgas, išsakytas 2019 m. vasario 25 d. Ši popiežiaus kalba užbaigė Vatikane vykusį Vyskupų Sinodą, skirtą itin skaudžiam vaikų seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje klausimui. Tiek pats Sinodas, tiek ši kalba sukėlė emocingas diskusijas visame pasaulyje. Pasak popiežiaus Pranciškaus, turime atrasti drąsos pažvelgti į kraupius faktus ir apmąstyti, kodėl taip atsitiko, ką turime daryti, kad tai niekada nepasikartotų. Popiežiaus kalbą skelbiame kiek patrumpintą.
Dėkodamas šias dienas mus lydėjusiam Dievui, norėčiau padėkoti ir visiems jums už bažnytinę dvasią ir tvirtą pasišventimą, kuriuos taip dosniai reiškėte.
Diskusijose dar kartą galėjome įsitikinti, kad kraupi seksualinio nepilnamečių išnaudojimo rykštė „plaka“ skirtingas istorines epochas praktiškai visame pasaulyje. Tik anksčiau tai buvo problema, kurią daugelis nujautė, bet niekas apie ją nekalbėjo. Man asmeniškai seksualinis nepilnamečių išnaudojimas šiandien primena žiaurią religinę praktiką, egzistavusią kai kuriose kultūrose praeityje – žmonių, dažnai vaikų, aukojimą per pagoniškas apeigas. Deja, ir šiandien oficiali statistika neaprėpia visų seksualinio išnaudojimo atvejų, nes nemažos jų dalies skausmas lieka tylus ir tarpsta sunkiai įtikinamoje aplinkoje, kuri turėtų būti itin saugi, – šeimoje.
Smurtą patyrusiam žmogui labai sunku apie tai prabilti viešai, ieškoti pagalbos. Nenorą viešinti skaudžią patirtį palaiko gėda, sutrikimas, bausmės baimė, įsikalbėtos kaltės formos, nepasitikėjimas institucijomis, specifinės kultūrinės ir socialinės aplinkybės, taip pat ir nepakankama informacija apie tai, kokios pagalbos galima tikėtis. Tylus sielvartas, deja, veda į apmaudą, pyktį ar net savižudybę. Kartais ir į keršto aktą, kai kitam sukeliamas toks skausmas, kokį pats buvai patyręs. Objektyvus faktas, kad šiandien pasaulyje yra milijonai vaikų, patyrusių seksualinį ar kitokio pobūdžio smurtą.
Ką apie šių vaikų skausmą leidžia teigti įvairių institucijų statistika?
Pirmiausia, seksualinę ar emocinę prievartą prieš vaiką dažniausiai panaudoja tėvai, giminaičiai, mokytojai ar treneriai. Remiantis 2017 m. UNICEF duomenimis, apimančiais 28 pasaulio šalis, 9 iš 10 mergaičių, turėjusios priverstinų seksualinių santykių, buvo pažįstamų ar šeimai artimų žmonių aukos.
Vien Jungtinėse Valstijose kiekvienais metais 700 000 vaikų tampa prievartos ir netinkamo elgesio aukomis. Europoje seksualinio išnaudojimo aukomis yra tapę 18 milijonų vaikų. Tarptautinio dingusių ir išnaudojamų vaikų centro (ICMEC) pateikta statistika negailestinga: pasaulio mastu vienas iš dešimties vaikų patiria seksualinį išnaudojimą.
Jei kaip pavyzdį imtume Italiją, 2016 m. „Telefono Azzurro“ ataskaita nurodo, kad 68,9 procentų išnaudojimo veiksmų įvykdomi nepilnamečių aukų namuose. Smurtiniai, prievartos veiksmai vyksta ne tik namuose, bet ir kaimynystėje, mokyklose, sporto įstaigose ir, deja, bažnyčios aplinkoje.
Pastaraisiais metais atlikti tyrimai dėl seksualinio nepilnamečių išnaudojimo taip pat rodo, kad šiuolaikinių medijų įsigalėjimas prisidėjo prie žymaus išnaudojimo ir prievartos aktų pagausėjimo. Po pasaulį internetu sparčiai plinta pornografija. Jos rykštė išplito iki pavojų keliančio laipsnio, sukeldama psichologinę žalą ir kenkdama vyrų bei moterų, suaugusių žmonių ir vaikų santykiams. Tai nuolat auganti problema.
Žymi pornografijos produkcijos dalis susijusi su nepilnamečiais – tokiu būdu itin žiauriai paniekinamas jų orumas. Pastaruoju metu fiksuojamas dar siaubingesnis faktas, kad prievartos aktai internete transliuojami realiu laiku, taip pasiekiant vis daugiau tokių reginių trokštančią auditoriją.
Dar viena problema – seksualinis turizmas. Pasak Pasaulio turizmo organizacijos pateiktų duomenų, kiekvienais metais 3 milijonai žmonių visame pasaulyje vyksta į keliones tam, kad turėtų seksualinių santykių su nepilnamečiais. Pažymėtina, kad „turistai“ dažniausiai net nesuvokia, jog daro kriminalinį nusikaltimą.
Tad žvelgiame į universalią problemą, deja, egzistuojančią visur ir paveikiančią kiekvieną. Visgi turime aiškiai pripažinti, kad šis blogis ne mažiau siaubingas, kai vyksta Bažnyčioje. Šio visą pasaulį apimančio reiškinio brutalumas Bažnyčioje tampa netgi dar grėsmingesnis ir skandalingesnis, nes tai visiškai nesuderinama su jos moraliniu autoritetu ir doroviniu patikimumu. Įšventintieji asmenys, Dievo išrinkti vesti sielas į išganymą, leidžia sau būti valdomi savo silpnybių ar ligotumo ir taip tampa Šėtono įrankiais. Išnaudojime matome blogio ranką, nesibodinčią nė vaiko nekaltybės.
Tokiam vaikų išnaudojimui nepakaks jokių paaiškinimų. Su nuolankumu ir drąsa turime pripažinti, kad stovime akis į akį prieš blogio paslaptį, kuri stipriausiai kerta pažeidžiamiausiems, nes jie yra Jėzaus atvaizdas. Mes, kaip Bažnyčia, privalome suvokti būtinybę kovai su nepilnamečių išnaudojimu pasitelkti ne tik drausmines priemones – tiek civilinę, tiek kanoninę teisę, – bet ir ryžtingai, be jokių kompromisų kovoti su šiuo blogiu ir Bažnyčios viduje, ir už jos ribų. Bažnyčios misija yra skelbti Evangelija mažutėliams ir apginti juos nuo plėšrių vilkų.
Tvirtai pareiškiu: kiekviena žiaurumo apraiška, kiekvienas išnaudojimo atvejis, pasireiškęs Bažnyčioje, bus itin rimtai tiriamas. Šiandien pagrįstame žmonių pyktyje dėl smurto Bažnyčia turėtų įžvelgti ir Dievo, išduoto ir įžeisto Jam viešai pasišventusių žmonių, rūstybės atspindį. Mažutėliai, ieškoję dvasinių vadovų ir autoritetų, susidūrė su kankintojais. Ši tyli, užslopinta rauda privalo sudrebinti veidmainystės atbukintas mūsų širdis.
Nesuvoksime nepilnamečių išnaudojimo reiškinio tol, kol kartu neapmąstysime pavojingo galios siekio fenomeno. Išnaudojimas visuomet yra piktnaudžiavimo galia apraiška. Pažeidžiamas, galios požiūriu „žemesnis“ nepilnametis paverčiamas auka, manipuliuojant jo psichologiniu ir fiziniu silpnumu.
Piktnaudžiavimas galia reiškiasi ir kitomis išnaudojimo formomis, paveikiančiomis beveik 85 000 000 pamirštų vaikų: paverstų kariais ar prostitutėmis, badaujančių, namų neturinčių, pabėgėlių vaikų, pagrobtų ir dažnai sužalojamų dėl siaubingos prekybos organais ar paverstų vergais.
Žvelgiant į šį žiaurumą, visą šį stabmeldišką vaikų aukojimą galios, pinigų, puikybės ir arogancijos dievui, socialinių ar ekonominių paaiškinimų nepakanka. Jie nepajėgūs priversti mus suvokti šios tragedijos pločio ir gylio. Čia mes darsyk susiduriame su pozityvistinės hermeneutikos ribotumu. Ji duoda mums tikrą paaiškinimą, reikalingą norint imtis tinkamų priemonių, tačiau neišgali suteikti prasmės. Šiandien mums reikia abiejų – paaiškinimo ir prasmės. Paaiškinimai labai reikalingi, tačiau jie gali nuvesti tik iki pusiaukelės.
Tad kokia būtų egzistencinė šio nusikalstamo reiškinio prasmė? Atsižvelgiant į jo žmogiškąjį plotį ir gylį, tai ne kas kita, kaip šių dienų blogio dvasios pasireiškimas. Jei neatkreipsime dėmesio į šį aspektą, liksime nutolę nuo tiesos ir mums trūks realių sprendimų.
Stovime priešais begėdišką, agresyvų ir destruktyvų blogio pasireiškimą. Tiek išorėje, tiek viduje yra blogio dvasia, kuri dėl savo puikybės ir arogancijos mano esanti pasaulio Viešpats ir galvoja, kad tai ji triumfavo. Štai ką jums norėčiau pasakyti kaip brolis Kristuje ir dvasininkas, neabejotinai mažas ir nuodėmingas, bet, Šventosios Dvasios pasirinkimu, Bažnyčios ganytojas: šiuose skausminguose atvejuose matau blogio ranką, nesibodinčią nė mažutėlių nekaltybės. Ir tai man primena Erodą, kaip šis, bijodamas prarasti valdžią, įsakė išžudyti visus Betliejaus vaikus. Už to slypi Šėtonas.
Lygiai taip pat, kaip turime imtis visų praktinių priemonių, kurias mums siūlo sveikas protas, mokslas ir visuomenė, taip pat neturime iš akiračio paleisti dvasinio aspekto; turime imtis dvasinių priemonių, kurias mums nurodo pats Viešpats: nuolankumo, atgailos, maldos. Tai vienintelis būdas nugalėti blogio dvasią. Būtent taip ją nugalėjo Jėzus.
Tad Bažnyčios tikslas – išgirsti, ginti ir rūpintis šio nusikaltimo aukomis, išnaudotais ir pamirštais vaikais, kur jie bebūtų. Tam, kad šį tikslą pasiektų, Bažnyčia turi pakilti virš ideologinių diskusijų ir žurnalistinių praktikų, kai tragedijas bandoma panaudoti, siekiant ideologinių tikslų.
Atėjo metas dirbti išvien, kad išrautume šį blogį iš žmonijos, imdamiesi visų būtinų priemonių, jau naudojamų veikiant tarptautiniu ir bažnytiniu lygmenimis. Atėjo laikas atrasti tinkamą visų veikiančių vertybių pusiausvyrą ir suteikti Bažnyčiai vieningas direktyvas, vengiant dviejų kraštutinumų – praeities klaidų ir žiniasklaidos spaudimo išprovokuoto „teisuoliškumo“ bei gynybiškumo, kurie nepadeda kovojant su šių sunkių nusikaltimų priežastimis ir pasekmėmis.
Šiame kontekste noriu paminėti dešimties tarptautinių organizacijų, patariant Pasaulio sveikatos organizacijai, suformuluotas „geriausiąsias praktikas“ – išvystytą ir patvirtintą priemonių paketą, pavadintą „Įkvėpti: septynios strategijos, siekiant sustabdyti smurtą prieš vaikus“.
Šių gairių, taip pat Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos per pastaruosius metus nuveikto darbo bei šio Susitikimo pagalba plėtodama savo teisės aktus, Bažnyčia sutelks dėmesį į šias priemones:
Vaikų apsauga. Pirminis kiekvienos priemonės tikslas turi būti apginti mažutėlius ir apsaugoti juos nuo tapimo bet kokio psichologinio ir fizinio išnaudojimo aukomis. Todėl, kovojant su gynybiniu ir reaktyviu požiūriu į ginančiąją instituciją, reikia keisti mąstymą bei visa širdimi ir ryžtingai siekti bendruomenės gėrio, visame kame teikiant pirmenybę išnaudojimo aukoms.
Turime prieš save matyti nekaltus mažutėlių veidus, prisimindami Mokytojo žodžius: „O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėse“ (Mt 18, 6–7).
Principingas atidumas. Noriu patvirtinti, jog Bažnyčia stengsis daryti viską, kas būtina, kad tie, kurie įvykdė tokius nusikaltimus, sulauktų teisingumo. Bažnyčia niekuomet nesieks nutildyti ar lengvabūdiškai žvelgti į bet kurį iš šių atvejų. Ji yra įsitikinusi, kad pašvęstųjų asmenų nuodėmės ir nusikaltimai yra dar labiau pažymėti bedievybe ir gėda; jie subjauroja Bažnyčios veidą ir kenkia jos patikimumui. Pati Bažnyčia su savo ištikimais vaikais taip pat yra šių bedievystės veiksmų ir šių realių „pasisavinimo“ nuodėmių auka.
Nuoširdus apsivalymas. Nepaisant priemonių, kurių jau imtasi, ir pažangos prevencijoje, reikalinga, kad būtų nuolat atnaujinami kunigų šventumo įsipareigojimai, nes kunigų atstovavimas Kristui kaip Gerajam Ganytojui yra Dievo žmonių teisė. Taip Bažnyčia pakartoja jos tvirtą ryžtą negailint pastangų tęsti apsivalymo kelionę, sprendžiant, kaip geriau apsaugoti vaikus, kad būtų išvengta tokių tragedijų, be to, padedant aukoms gyti ir stiprėti bei tobulinant mokymą seminarijose. Bus dedamos pastangos, siekiant praeities klaidas paversti galimybėmis, kad ne tik Bažnyčioje, bet ir visuomenėje būtų panaikinta ši rykštė.
Šventa Dievo baimė ragina mus pirmiausia pažvelgti į save – kaip asmenis ir kaip institucijas. Ne tik pažvelgti, bet ir pripažinti klaidas bei stengtis jas atitaisyti. Labai svarbu, kad nepapultume į spąstus, kai nenorima pamatyti rąsto savojoje akyje, todėl rodoma į krislus kitose.
Ugdymas. Aiškių kriterijų taikymas, kai atrenkame kandidatus kunigystei, drįstant pasakyti „ne“ tiems, kurių psichologinės problemos ar įsitvirtinusios nuostatos ilgainiui gali tapti svarbia kliūtimi. Taip pat svarbus dėmesys turi būti teikiamas jau atrinktų kandidatų ugdymui, padedant jiems siekti skaistumo ir šventumo. Šventasis Paulius VI enciklikoje „Sacerdotalis Caelibatus“ rašė, kad „celibato besilaikančio kunigo gyvenimas reikalauja viso žmogaus besąlygiško atsidavimo ir todėl turėtume vengti, kad jam įsipareigotų asmenys, neturintys tinkamų fizinių, psichologinių bei dvasinių savybių. Nederėtų lengvabūdiškai manyti, kad Viešpaties malonė paprasčiausiai užklos šiuos įtrūkius.“
Vyskupų konferencijų gairių stiprinimas ir reguliari peržiūra. Turi būti patvirtintos taisyklės, ne vien konkrečiais atvejais priimami sprendimai. Jokia prievarta ar išnaudojimas neturėtų būti dangstomi (kas dažnai pasitaikydavo praeityje) ar nepriimami pakankamai rimtai, kadangi išnaudojimo dangstymas pasitarnauja blogio sklidimui ir sukelia dar didesnį skandalą. Taip pat – ir ypač – svarbu plėtoti naujus ir efektyvius būdus prevencijai visose institucijose ir kiekvienoje bažnytinės veiklos sferoje.
Buvimas su tais, kurie patyrė prievartą ir išnaudojimą. Patirtas blogis palieka prievartos aukoms neužgyjančias žaizdas, kurios, be kita ko, pasireiškia apmaudu ir polinkiu į savižudybę. Todėl Bažnyčios pareiga – užtikrinti aukoms visą reikiamą paramą, naudojantis ekspertų pagalba. Klausytis – leiskite man netgi sakyti taip: „švaistyti laiką“ klausantis. Išklausymas gydo nukentėjusįjį ir kartu gydo mus nuo egoizmo, nutolimo ir dėmesio trūkumo. Prisiminkime Gerojo samariečio parabolėje atskleistą kunigo ir levito laikyseną.
Skaitmeninis pasaulis. Nepilnamečių apsauga turi aprėpti ir naująsias seksualinio išnaudojimo bei visų rūšių prievartos formas, kurios gresia nepilnamečiams jų gyvenamoje aplinkoje ir pasiekia juos per naujuosius skaitmeninius įrenginius. Seminaristai, kunigai, tikintieji vyrai ir moterys, sielovadininkai – visi turi suvokti, kad skaitmeninis pasaulis ir jo įrenginiai dažnai daro didesnę įtaką, nei mes manome. Tad reikia skatinti šalis ir valdžios organus taikyti visas būtinas priemones, kurios neleistų plisti tinklapiams, keliantiems grėsmę žmogiškajam orumui, moterų ir ypač vaikų orumui.
Piktadarystė negali būti pateisinta teise į laisvę. Absoliučiai būtina kuo ryžtingiausiai kovoti su šiomis bjaurastimis, būti budriems ir dėti visas pastangas, kad jaunų žmonių formavimosi netrikdytų ir negriautų nekontroliuojama prieiga prie pornografijos, paliekanti gilias žaizdas dvasioje bei širdyje. Turime užtikrinti, kad jauni vyrai ir moterys, ypač seminaristai ir dvasininkija, neimtų vergauti priklausomybėms, paremtoms išnaudojimu ir kriminaliniu piktnaudžiavimu nekaltaisiais, jų atvaizdais bei moterų ir žmogiškojo orumo paniekinimu.
Čia reikėtų paminėti atnaujintas graviora delicta normas, 2010 m. patvirtintas popiežiaus Benedikto XVI, kuriose kaip naujos nusikaltimo formos įtrauktas „dvasininko vykdomas pornografinių nepilnamečių atvaizdų įsigijimas, laikymas ir platinimas (…) bet kuriuo būdu ar naudojantis bet kokiomis technologijomis“. Tekste kalbama apie nepilnamečius „jaunesnius nei keturiolikos metų“. Dabar manome, kad ši amžiaus riba turėtų būti didesnė, kad būtų galima išplėsti nepilnamečių apsaugą ir išsiaiškinti šių nusikaltimų mastą.
Seksualinis turizmas. Pagarbus elgesys ir žvilgsnis į kitus: Jėzaus apaštalai ir tarnai visuomet privalo kiekviename žmoguje atpažinti Dievo atvaizdą, pradedant nuo pačių nekalčiausiųjų. Tik veikdami skatinami šios radikalios pagarbos kitų orumui, galėsime apginti juos nuo plintančios prievartos, išnaudojimo, piktnaudžiavimo ir korupcijos galios ir patikimai tarnauti, jiems augant žmogiškame ir dvasiniame vientisume, santykyje su kitais ir Dievu. Tam, kad būtų pažabotas seksualinis turizmas, reikia jį uždrausti įstatymiškai, tačiau taip pat svarbu, kad šio nusikaltėliško reiškinio aukos sulauktų paramos, palaikymo ir pagalbos reintegruojantis į visuomenę.
Bažnytinės bendruomenės kviečiamos stiprinti savo ganytojišką rūpinimąsi asmenimis, patyrusiais išnaudojimą dėl seksualinio turizmo. Tarp jų pažeidžiamiausi ir tie, kuriems labiausiai reikalinga ypatinga pagalba, be abejo, yra moterys, nepilnamečiai ir vaikai; visgi, pastariesiems reikia specialios apsaugos ir dėmesio. Vyriausybinės institucijos turėtų tam teikti pirmenybę ir skubiai veikti kovoje su prekyba žmonėmis ir ekonominiu vaikų išnaudojimu. Todėl svarbu koordinuoti pastangas visuose visuomenės lygmenyse ir glaudžiai bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, kad būtų sukurta teisinė bendrų taisyklių sistema, galinti apginti vaikus nuo išnaudojimo dėl seksualinio turizmo ir užtikrinanti baudžiamąjį nusikaltėlių persekiojimą.
Dabar leiskite man širdingiausiai padėkoti visiems kunigams ir pašvęstiesiems asmenims, kurie ištikimai ir atsidavusiai tarnauja Viešpačiui ir jaučiasi praradę garbę bei pasitikėjimą dėl gėdingų savo bendražygių poelgių. Ir mes visi: Bažnyčia, pašvęstieji asmenys, Dievo žmonės ir netgi pats Dievas – kenčiame jų nutolimo nuo Dievo pasekmes. Visos Bažnyčios vardu dėkoju didžiajai daugumai kunigų, kurie ne tik yra ištikimi savo celibatui, bet ir toliau darbuojasi dvasininkijoje, kurioje po kelių (bet visuomet per daug) gėdingų jų bendražygių poelgių tarnauti pasidarė dar sunkiau. Taip pat dėkoju ištikimiesiems, kuriems puikiai žinomas jų ganytojų gerumas ir kurie tebesimeldžia už juos ir juos palaiko.
Galiausiai, norėčiau pabrėžti svarbų poreikį paversti šį blogį galimybe apsivalyti. Pažvelkime į Editos Štein – šv. Kryžiaus Teresės Benediktos – pavyzdį, neabejojant, kad „didieji pranašai ir šventieji iškyla tamsiausioje naktyje. Visgi slėpiningo gyvenimo gyvybės šaltinis išlieka nematomas. Be abejo, lemiamiesiems pasaulio istorijos įvykiams esmingą įtaką darė sielos, apie kurias istorijos knygos tebetyli. Ir tas sielas, kurioms turime dėkoti už lemiamus įvykius savo gyvenimuose, mes pažinsime tik tą dieną, kai viskas, kas yra paslėpta, bus iškelta į šviesą.“
Šventieji, ištikimieji Dievo žmonės savo kasdiene tyla, daugybe būdų su „užsispyrėliška“ viltimi teberodo ir liudija, kad Viešpats niekad neapleidžia, bet sustiprina nuolatinį ir daugeliu atvejų skausmingą savo vaikų pasišventimą. Šventieji ir kantrieji, ištikimieji Dievo žmonės, palaikomi ir gaivinami Šventosios Dvasios, yra geriausias pranašaujančios Bažnyčios, kuri per kasdienį savęs dovanojimą Viešpačiui teikia pirmenybę, atvaizdas. Būtent tokie Dievo žmonės išlaisvins mus nuo klerikalizmo maro, kuris yra it derlinga dirva, leidžianti vešėti šiems gėdingiems dalykams.
Geriausi rezultatai ir efektyviausias sprendimas, kurį galime pasiūlyti aukoms, šventajai Motinai Bažnyčiai ir visam pasauliui, yra įsipareigojimas asmeniniam ir bendruomeniniam atsivertimui, nuolankiam mokymuisi, klausymuisi, pagalbai ir pažeidžiamiausiųjų apsaugai.
Širdingai kviečiu visas institucijas ir visus žmones į visuotinę kovą su tiek seksualiniu, tiek kitokiu nepilnamečių išnaudojimu, nes susiduriame su pasibaisėtinais nusikaltimais, kurie turi būti ištrinti nuo žemės paviršiaus: to reikalauja daugybė aukų, slapstomų šeimose ir įvairiose kitose mūsų visuomenės sferose.
Parengė Diana Gancevskaitė
ŽURNALAS „KELIONĖ”,NR.10
